Kadaise bendramokslis Glebas pacitavo: “Palaiminti yra galintys keliauti…”. Visokių prasmių galima įžiūrėti tuose žodžiuose, o man dabar dėmesį patraukia keliavimo lengvumas. /Čia - vis atmenant mūsų užgyvetų daikčiukų konteinerį, kuris dabar plaukia kažkur prie Singapūro./ Keliaudamas gali neštis kuprinę, na, galbūt lagaminą, bet į jį susidedi tik būtiniausius daiktus. O kas žmogiu yra būtiniausia? Labai nedaug. Minimalistiškai – duonos riekė, vandens stiklinė, na ir skudurėlis, nuogumui pridengti ir nuo atvėsimo kūną apgint. Protui/dvasiai gal dar svarbu kadais surastas akmenėlis, ar į rankas pakliuvęs abrozdėlis, galbūt kryželis – palaikyti minčių skaidrumą, suteikti joms užuovėją. O kitkas.... „sujeta-sujet“ /rusiškai/ - drumzlės, apnašos ir tiek.
- na dar būt gerai pūkinė antklodė, stalas ir kėdė, ugniakuras ar geriau – dujinė viryklė, arba konvekcinė… :-) drumzlės... ...va! - Žmogui dar būtiniausia kitas žmogus. Kartais, kaip veidrodis, kartais, kaip bičiulis. Daugiausiai apie tai pasakytų Franklis, vokiečių konclageryje gerai tą perprato, todėl grįžtu prie temos – VISAI nepasiilgstam to konteinerio, plūduriuojančio prie Singapūro! Koks palaimingas būties lengvumas!
O daikčiukai plaukia, iriasi link mūsų , tarsi žeberklą dantytą mums į mentę įsmeigę, dabar traukia lyną. Aišku pasivis, aišku priplauks. Nebūsiu dekabristu – tam atminties krepšelyje yra daug ko vertingo- močiutės paveikslai, brolio išdrožta gitara, na dar beabejo ir gera, tvirta skalbinių lyginimo lenta ir tt... Kažkas yra pasakęs – žmogus be atminties yra tuščiaviduris. Bet galima būt patikslinti – „turėti atmintį“ ar „turėti atmintinus daiktus“? Galbūt geriausia skrynia atmintiniems daiktams yra širdyje?

Apie širdis ir jų skerspjūvius. Australai – pragmatiški ir praktiški. Gal net ciniški. Nereikia užmiršt- du šimtus metų jie kaip molį minko ir bando perlipdyti aborigenų civilizaciją. Minko nesibodėdami – kadais laikė juos gyvuliais ir žudė, po to pavadino juos sūnėnais/dukterėčiom ir bandė perauklėti, dabar sutrikę baltieji „kūrėjai“ krapšto galvas – kaip čia dar tuo čiabuvius civilizuotai integruoti. O anie nesiintegruoja ir tiek – gyvena būties ir dreamtime sankirtoje, ilgisi savo laisvų medžioklės plotų ir geria, kad užmiršti baltosios civilizacijos sukeltą skausmą. Mačiau būrelį kulniuojant skersai miesto alėjos – viena akim matai tarsi murzinų čigonų būrį, be prasmės valkataujančių, o kita – tik mintyse ištrink iš peizažo miesto statinius ir įdėk dykumos ir bruzgynų foną – matai šiuose kraštuose nuo amžių gyvenančios genties medžiotojus, keliaujančius link kito vandens šaltinio dykumoje.
Taigi, ciniškai, bet logiškai atrodė per australų televiziją transliuota laida Gunter’s ER – Giunterio greitosios pagalbos operacinė. Yra toks olandas patanatomas – visame pasaulyje pagarsėjęs savo skulptūromis, kurios sukurtos naudojant tikrų žmonių-pomirtinių donorų kūnus. Šokiruojančios, bet realistišiau nebūna skulptūros – pvz „Šachmatininkas“ prie šachmatų stalo pasodintas nuogas žmogaus kūnas, kuriame kaip architektūros paminkle atvertos atodangos – pusė galvos kaušo atidaryta, liemens skerspjūvis atvertas ir pan. Viskas chamikalais plastifikuota ir nulakuota. Negyva skulptūra, bet iš kadais buvusios gyvos mėsos ir kaulų. Tai toje TV laidoje Giunteris televizijos studijoje, kokių 50-ies žmonių auditorijos apsuptyje, duetu su profesionaliu TV laidų vedėju aiškina, kokios priežastys sąlygoja žmogaus mirtį avarijos ar plėšikiško užpuolio metu. Ir vaizdžiai tą iliustruoja pjaustydamas čia pat studijoje donorų kūnus. Kraujas iš anksto nuleistas, jei reikia sperspjūvio pvz per visą dubenį – tai kūnas užšaldytas ir pasitelktos pjovimo staklės. Brrrrrr... bet labai informatyvu.

Australai atviri, lengvai užkalbinami, pozityvūs, ir truputį skriagos. Vidutinai australai savo namus puošia minimaliai – labai praktiški. Kai dairėmės buto – keliuose buvom apsilankę.... kaip kiaulidėje L Tą patį pasakė prancūzė, čia gyvenanti 25 metus. Atėjęs į svečius kogero būsi pavaišintas makaronais, tik jei šventė, bus dešrelių ant grilio kelptų. Paklaus – ar nori salotų prie makaronų? Jei sakai „taip“ – į lėkštę prie spagečių priglaus žalią salotos lapą. Va taip. Nors uždarbiai dvigubai didesni lyginant su Lietuva, bet maisto ir būsto kainos irgi lygiai dvigubai didesnės. O vat benzinas kainuoja tik 3,5 LTL, tai kad žinotimėt kokia panika spaudoje ir televizijoje – kas bus kai benzinas pabrangs iki 3,8 LT!!! Ojojoj –visi transportininkai bankrutuos, prekybos centrų lentynos ištuštės, nes nebus kam prekių atvežti – Ojojoj! ARMAGEDONAS!

Nekilnojamo turto rinka – tiksliai sustyguota, kaip laikrodukas. Namas ar butas atviram pardavime neužsibūna ilgiau kaip 4 savaites. Visi pardavimai – tik per nekilnojamo turto agentūras. Jokio „iš rankų į rankas“. Įdomiausia, kad būsto apžiūrai yra paskiriamas tik ribotas laikas. Pvz. parduodamas namas ten ir ten, kaina – daugiau nei 430 000, atvira apžiūra šį sekmadienį nuo 13:00 iki 13:45 ir tuo pat laiku kitą sekmadienį. Ateini – ir apžiūrinėji kartu su būriu kitų interesantų. Jei susidomejai – užpildai agento paduotą lapą – parašai kokią kainą siūlai. Su pačiu sąvininku – jokio kontakto! Laikraštyje per keturis puslapius smulkiu šriftu surašytas atvirų apžiūrų grafikas artėjančiam savaitgaliui – išdėstytas pagal priemiesčių pavadinimus. Jei tik turi ūpą – gali savo šeštadienį paversti atvirų durų diena – nuo vienos apžiūros prie kitos, svarbu tik kad laikai nepersidengtų. Sąvininkas/pardavėjas – karalius. Nekilnojamo turto agentas – mažų mažiausiai princas. Pirkėjui lieka keliautojo vaidmuo :-)

Reikia dėmesio, kad prisimintum jog birželio 23 – trumpiausia metų diena čia, ilgiausia naktis. Joninių čia nieks nešvenčia – tiek to jau. Bet nepastebi ir trumpiausios dienos. Mudu su Alexa pasidarysim savaip gamtos virsmo paminėjimą – švęsim Saulėgrąžą.

Žiemos pradžia Adelaidėje

Sodelyje prie namo - mandarinų medis




Adelaidės botaniniame parke

Viskas čia plačiau

Toks įspūdis, kad Australų įpročiuose, viskas daroma, konstruojama plačiau. Ne tik elektros šakutės – su trim kojelėmis, tik vos mažensnės už britiškas. – gatvės plačios, su eismo juostas skiriančia veja, pastatai statomi į plotį – ne į aukštį, jei pėsčiųjų perėja-tunelis, tai vos ne tris kartus platesnė, nei būtų įprasta Lietuvoj, ar kur kitus Europoj. Automobiliai – kaip valtys, populiaru varikis su 6-iais cilindrais, kai kurie modeliai matyti Europoje, čia specialiai tiekiami su didesniu varikliu. Buitinė technika – nuo lygintuvo ar feno, iki viryklės ar skalbyklės – viskas masyviau, iš storesnės skardos/plastmasės. Tai tikios australietiškos tradicijos.
Aišku nieks nepastovu, keičiasi. Žiū – už lango eina moteris su dviem atžalėlėm. Moteris musulmoniškai apsigobus galvą, atžalos tamsaus gymio. Didesnėse parduotuvėse – mūsiškai maximose ir tomfilipsuose pilna plonos skardos ir plastmasės kinijos kilmės nedidukų fenų, skrudintuvių.

Australai – barbekiu tauta. „Šašlykine“ nedrįstu pavadinti to dujomis kūrenamo stalo-keptuvo, kurį turi kiekviena šeima ir kiekviena proga naudoja – kieme širškina dešreles, kepsnius ir t.t. Tų čirškintuvų dydis toks, kad regis pagal darbo saugos normas jie turėtų būti savaeigiai – su varikliu prie ratukų... Buvom vėl susitikę su Jenny – tetule savanore, katra mane pasitiko oro uoste. Klausiu Jenny – ar būna šašlykinių malkomis/anglimis kūrenamų? Neeee – sako, antiekologiška! O kaip, klausiu, su židiniais privačiuose namuose? O! Tai jau snobiška praeitis! – atsako. Tiek daug CO2 tie malkų kūrenimai į atmosferą išmeta!

Dauguma čia pasišildo elektra – dabar žiema, nors dienos šiltos apie 15Cč bet naktį krenta iki 5C, tai naudojami elektrinia/aliejiniai radiatoriai ant ratukų, arba stacionarūs kondicionieriai-šildytuvai. Įdomu, kad net ir elektros iš tinklo „žalumas“ yra skeptiškai matuojamas. Valdiškas reikalavimas – nuo šių metų visuose naujai statomuose namuose/butuose vandens šildymui turi būt įrengti saulės kolektoriais arba saulės baterijos. Maistui daugelis privačių namų naudoja lietaus vandenį – prie Jenny namelio stovi dviejų kubų talpa surenkanti nuo stogo lietaus vandenį. Oras grynas, lietūs nerūgštingi.. kodėl gi ne?

Jenny pavežiojo mus pusdienį pietų link į Cape Jervis – nuo jo matosi Kengūrų sala. Pakeliui pagaliau pirmąsyk pamatėm kengūras, besiganančias prie plento – kaip aveles, tik aišku laukinės. O vakarienei užeigoje Jenny at Alexa užsisakė kengūrienos – aš irgi smalsumo dėlei paragavau. Nieko – kaip stirniena. Nors truputį graudu laukinės Skippy kumpį ragauti, bet nei kiek negeriau jautieną šlamšti, katra buvo auginta vien dėl žmogaus užgaidų.

Cape Jarvis švyturys.

Sandoriai čia pagrįsti reputacija. Rekomendaciniai laiškai, kredito reitingas lydi kiekvieną sutartį. Kol darbo neturi, su mobilaus ryšio operatoriumi pasirašyti sutartį beveik nėra šansų, kad ir milijoną sąskaitoje turėtum – tokios taisyklės, tokie papročiai. Mobilus ryšys geras – 3G, televizija irgi skaitmeninė. Per atsitiktinumą, tik kelis kitus salonus aplankę, pagaliau gavom ir mobilų internetą ir mobiliuosius telefonus, nes vadybininkė Mimi zinojo kaip sistema veikia – mane užregistravo kaip namų šeimininką, kurio partnerė dirba, Alexą – kaip namų šeimininkę, kuriuos partneris dirba, ir štai – turim naminį interneto ryšį. Reiks Mini nunešti gėlių puokštę.

Pakėlus šaknis

pirmadienis, birželio 9d.

Bičiuliai, Artimieji klausia – na, o koks jausmas būti ten?
Jausmas įdomus.
Žmogus – tarsi tvarinys tarp medžio ir paukščio. Žmogus gali įleisti šaknis ir gali pakelt sparnus.
Jaučiuosi pakėlęs šaknis. Išvykimo rūpesčiai, kelionės ir atvykimo nuotykiai jau blėsta, nyksta į laiko miglą. Bet migla gaubia ir dabartį. Koks čia oras? Koks vanduo? Kas per žmonės? Jau paragavęs, jau įkvėpęs, bet dar nesuprantu, šaknys dar pakeltos ir sparnai dar virpa.

Kai keliauji apsižvalgyti, atostogauti – įspūdžiai atgaivina, bet stipri gija, kaip inkaro lynas, kaip namo pamatas, jungia su namais, su gimta žeme.
Man, išvykusiam/atvykusiam – ilgiau nei atostogoms, jausmas, kad gija su tėviške ir artimaisiais nors ir bus nepertraukiama visuomet, bet gyvybės syvų kaip medžiui šaknis ji nebetiekia taip gausiai, kaip namie. Inkaras pakeltas, pamatai sujudinti; jei ką – tai naują šaknį reikia suleisti kur esu - štai čia.

Įdomu, kad praėjus dešimtadieniui, naujos vietos įspūdžiai apsiglosto ir prasideda darbas su praeitos vietos, praeitų žmogiškų santykių sušukavimu. – kokie ryškūs sapnai! Apie tai, kas likę ten... toli, ir tarsi vyksta dabar. Sąmonė užbaigia nebaigtus darbus, suriša palaidus siūlelius.
Nesinori skubėti, geriau supurenant dirvą užlyginti grėbliuku, nenustumdyti buldozeriu.

Kai šaknys pakeltos, naujoje vietoje noris apsiprasti su atidumu, kol dar rutina neatbukino juslių. Ką aš atsinešu iš ten? Ką galiu duoti čia? Ką palikau ten? Kas mane maitins čia?
O kita vertus, ten ir čia – tik proto žaidimas. Žmonės, meilė-viltis-ir-juokas yra visur. Darnai dirva visuomet čia pat po kojomis. Čia ir dabar – kur bestovėtų tavo kojos! Su Meile ir su Pagarba.

Pakėlus šaknis

pirmadienis, birželio 9d.

Bičiuliai, Artimieji klausia – na, o koks jausmas būti ten?

Jausmas įdomus.
Žmogus – tarsi tvarinys tarp medžio ir paukščio. Žmogus gali įleisti šaknis ir gali pakelt sparnus.
Jaučiuosi pakėlęs šaknis. Išvykimo rūpesčiai, kelionės ir atvykimo nuotykiai jau blėsta, nyksta į laiko miglą. Bet migla gaubia ir dabartį. Koks čia oras? Koks vanduo? Kas per žmonės? Jau paragavęs, jau įkvėpęs, bet dar nesuprantu, šaknys dar pakeltos ir sparnai dar virpa.

Kai keliauji apsižvalgyti, atostogauti – įspūdžiai atgaivina, bet stipri gija, kaip inkaro lynas, kaip namo pamatas, jungia su namais, su gimta žeme.
Man, išvykusiam/atvykusiam – ilgiau nei atostogoms, jausmas, kad gija su tėviške ir artimaisiais nors ir bus nepertraukiama visuomet, bet gyvybės syvų kaip medžiui šaknis ji nebetiekia taip gausiai, kaip namie. Inkaras pakeltas, pamatai sujudinti, jei ką – tai naują šaknį reikia suleisti kur esu - štai čia.

Įdomu, kad praėjus dešimtadieniui, naujos vietos įspūdžiai apsiglosto ir prasideda darbas su praeitos vietos, praeitų žmogiškų santykių sušukavimu. – kokie ryškūs sapnai! Apie tai, kas likę ten... toli, ir tarsi vyksta dabar. Sąmonė užbaigia nebaigtus darbus, suriša palaidus siūlelius.

Nesinori skubėti, geriau supurenant dirvą užlyginti grėbliuku, nenustumdyti buldozeriu.

Kai šaknys pakeltos, naujoje vietoje noris apsiprasti su atidumu, kol dar rutina neatbukino juslių. Ką aš atsinešu iš ten? Ką galiu duoti čia? Ką palikau ten? Kas mane maitins čia?
O kita vertus, ten ir čia – tik proto žaidimas. Žmonės, meilė-viltis-ir-juokas yra visur. Darnai dirva visuomet čia pat po kojomis. Čia ir dabar – kur bestovėtų tavo kojos. Su Meile ir Pagarba.

Pakėlus šaknis

pirmadienis, birželio 9d.

Bičiuliai, Artimieji klausia – na, o koks jausmas būti ten?

Jausmas įdomus.
Žmogus – tarsi tvarinys tarp medžio ir paukščio. Žmogus gali įleisti šaknis ir gali pakelt sparnus.
Jaučiuosi pakėlęs šaknis. Išvykimo rūpesčiai, kelionės ir atvykimo nuotykiai jau blėsta, nyksta į laiko miglą. Bet migla gaubia ir dabartį. Koks čia oras? Koks vanduo? Kas per žmonės? Jau paragavęs, jau įkvėpęs, bet dar nesuprantu, šaknys dar pakeltos ir sparnai dar virpa.

Kai keliauji apsižvalgyti, atostogauti – įspūdžiai atgaivina, bet stipri gija, kaip inkaro lynas, kaip namo pamatas, jungia su namais, su gimta žeme.
Man, išvykusiam/atvykusiam – ilgiau nei atostogoms, jausmas, kad gija su tėviške ir artimaisiais nors ir bus nepertraukiama visuomet, bet gyvybės syvų kaip medžiui šaknis ji nebetiekia taip gausiai, kaip namie. Inkaras pakeltas, pamatai sujudinti, jei ką – tai naują šaknį reikia suleisti kur esu - štai čia.

Įdomu, kad praėjus dešimtadieniui, naujos vietos įspūdžiai apsiglosto ir prasideda darbas su praeitos vietos, praeitų žmogiškų santykių sušukavimu. – kokie ryškūs sapnai! Apie tai, kas likę ten... toli, ir tarsi vyksta dabar. Sąmonė užbaigia nebaigtus darbus, suriša palaidus siūlelius.

Nesinori skubėti, geriau supurenant dirvą užlyginti grėbliuku, nenustumdyti buldozeriu.

Kai šaknys pakeltos, naujoje vietoje noris apsiprasti su atidumu, kol dar rutina neatbukino juslių. Ką aš atsinešu iš ten? Ką galiu duoti čia? Ką palikau ten? Kas mane maitins čia?
O kita vertus, ten ir čia – tik proto žaidimas. Žmonės, meilė-viltis-ir-juokas yra visur. Darnai dirva visuomet čia pat po kojomis. Čia ir dabar – kur bestovėtų tavo kojos. Su Meile ir Pagarba.

No worries! /Nėr ko susirūpinti!

Sekmadienį žingsniuojant plačia gatve link parduotuvės, dėmesį patraukė žmonių būrys ant šaligatvio - lyg žioplių minia susirinkus paziūrėti gatvės vaidinimo. Vaidinimo būta iš tikrųjų! Aukcionas - parduodamas namas. Priešais namą jau visą savaitę stovėjo skydas, skelbiantis, kad birželio 1 dieną 12:00 čia vyks šio namo aukcionas.

Veiksmas atrodė taip: prie namo durų stovi kostiumuotas nekilnojamo turto agentas su plaktuku ir papkute rankose, šalia jo - tetulė asistentė. Agentas nenutrukstama greitakalbe beria:
- penki šimtai aštuoniasdešimt trys tūkstančiai čia prie medžio, 583K čia prie medžio, 583K pirmas šaukimas, O! penki šimtai aštuoniasdešimt keturi tūkstančiai ant šaligatvio, 584 ant šaligatvio::::: 585 tūkstančiai ant pievutės, 585 ant pievutės... ir t.t. - tikras aukcionas! Į aukciono dalyvius taip ir kreipiasi be skrupulų - ant pieveles, ant asfalto... :-) 10aru sklypa su nenauju namu galu gale pardavė už 612 tūkstančių australijos dolerių, į pabaigą kaina kilo skūpai - pridedant po 500 dol.
Toks vaizdas, kad pinigus jie čia skaičiuoja skrupulingai. A la suvalkietiškai.
O vat elektroninė bankininkystė gan palaida - internetiniam pinigų tvarkymui tėra vienas prisijungimo slaptažodis - kaip kokiam hotmail'ui, ir jokių kodų kortelių ar generatorių.. Rami tauta! Labai retas kuris atsiskaitydamas kortele suvedinėja pin"ą (nors tokia galimybė yra visada) - pardavėjas net nedrįsta tikėtis, kad tūlas klientas stengsis įsiminti dar kažkokius skaičiukus. Dėk parašą ir tiek.

Gana apie pinigus. Krinta į akis australų mėgiamas posakis "no worries!" (nėr ko susirūpinti!). Ką nors paklausi praeivio, ar parduotuvėje - viską paaiškina nuodugniai /labai nuodugniai!/ ir atsisveikinant palinki No worries! Toks jųjų įprotis.

Adelaidės oro uostas irgi nustebino savo "no worries" požiūriu. Pasitinkantys atskrendančius keleivius yra įleidžiami į pačią atvykimo salę - prie pat lėktuvo rankovės! Aišku, prieš tai reikia pereiti patikrinimą-prasiskanuoti metalo detektoriais. Iš Londono per Sidnėjų atskridusią Alexą taip ir pasitikau - tiesiai prie lėktuvo vartų :-)

Po truputį aiškėja Adelaidės demografija. Pasak jau trejus metus čia pragyvenusio induso taksisto, Adelaidė ne tik studentų, bet ir pensininkų miestas. Iš visos Australijos pensijinio amžiaus sulaukę žmonės mėgsta persikraustyt į Adelaidėje plačiai išsibarsčiusius ir gausius "senolių kotedžų" kaimelius. Gausu darbo vietų senolių priežiūros srityje, dėmesį patraukia sporto salės senoliams, visokiausių elekrinių vežimėlių ir mopedų prekybos salonai.

Beje - apie mopedus ir dviračius. Australai, nors arši automobilistų tauta (kartais save pavadina visuomene "4 automobiliai vienai šeimai", o bet to tikru automobiliu laikomas tik 6-ių cilindrų "arkliukas") dviračių ir dviratininkų čia gausu. Visur kelkraščiuose pažymėti ir rimtai naudojami dviračių takeliai, vairuotojai neužgaulioja dviratininkų, o pastarieji - visi su šalmais ir su vos temstant įjungiamais baltais ir raudonais mirkcinčiais žibintais.

Nors miestas lėkštas, kalvos prasideda tik rytiniuose priemiesčiuose, po truputi atsiranda nauja veislė - elektrodviračiai su ličio-jono baterijomis. Bateriju pokas nedidelis - kaip du išilgai sujungti litriniai pieno pokeliai. Variklis sumontuotas rato ašyje. Minti pedalus būtina - elektrovariklis tik pagelbsti įgauti pagreitį ar įveiktį įkalnę. Su elektrosvariklio pagalba vienu įkrovimu galima nuvažiuoti 30-50km, maks greitis 30km/h. Puiki priemonė važinėjantiems į darbą, kad nesupluktum, ir ypač, kai čia taip retai lyja.

Pasak to paties taksisto, imigrantų atžvilgiu Adelaidė dar gan konservatyvi. Sidnėjus ar Melburnas jau tikri kosmopolitiški/daugiakultūriniai centrai, o čia - indusai ir kiniečiai dar susilaukia pašaipų, nors ir nepiktybiškų.
Sudalyvavau imigracinės tarnybos susirinkime naujiems atvykėliams. Vyksta kartą per mėnesį. "Ministerijos" salėje susirinko apie 60 žmonių, iš jų mažiau nei penktadalis baltieji europiečiai, kiti - kiniečiais, indai, korėjiečiai. Matyt Adelaidės konservatyvumas ilgai neišsilaikys. Toks vaizdas, kad darbo rankų, ypač specialistų ir visokiausių meistrų čia trūksta kaip reikiant.

Beje - pusryčiams verdant kiaušinių pralinksmino smulkmena - australietiški vištų kiaušiniai šypsosi! Nedidelis triukas - atspausdinti ant kiekvieno kiaušinio brūkšnį ir porą taškų, o efektas mielas :)

Kitą savaitę pradėsim tirti būsto pasiūlą Adelaidės priemiesčiuose ir po truputį "čiupinėti" darbo rinką. Imigracine tarnyba rekomenduoja pora savaiciu pasavanoriauti - taip lengviau apsiprantama su vietiniais paprociais. Ziuresim.