Nacionaliniai turizmo ypatumai

Turizmo prekių parduoruvėje (angaras didumo kaip nedidelio miesto - Elektrėnų "Senukai") dviračių skyriaus pardavėjas sako: O! Europa tai dviratininkų rojus! Aš abejodamas linguoju: Adelaidė žymiai geriau! Nebent lygintum su kokia Olandija. Na, dviratistas prisipažįsta, kad Europoje telankė Olandiją...

Stebėtina, kad šioje demokratijos ir tvarkos prisaikdintoje šalyje, sotus jaunimas sapnuote sapnuoja Amsterdamą, seka legendas apie laisvą "žolę" ir seksą... Kaip kaimo berniokai/mergiotės svajoja apie Rio-de-Žaneirą, kur visi, pasak Ostapo Benderio, vaikšto baltomis kelnėmis, taip australai mena ir godoja apie Europą...  Sriuka gi šios šalies istorija, vos 221-eri metai. Savos kultūros, kaip sakydavo Alexos mama, Australijoje tiek pat kaip jogurte  :-) (.. suprask - jogurto raugas moksliškai "kultūra").

Dengtoje turgavietėje maisto paviljonas. Viename iš kromelių, ant vitrinos, siūlančios ragauti indišką virtuvę, rymo šokoladinio veido ir akių vaikinukas. Kaip einas, sakau. Ai - atsako: mirštu iš nuoboodulio... aš nupirkau pora samosa kepinukų ir įsiplepėjom, dar prisijungė ir Alexa. Vaikinukas 18-os metų, mama iš Pietų Amerijos, tėvas - Indusas. Kai taip nuobodu,  tai planuoja kelionę į Europą... Tėvas už darbą kromelyje kas savaitę moka 250 australijos dol., jis vis atideda po 200 - didžiajai kelionei... Na, sako,  dvi savaites praleisiu Austrijoje, ten turiu pusbrolį, o paskui - dar į Vokietiją... na dar norėčiau aplankyt tą šalį, kuri prie Prancūzijos... na kaip ji ten vadinasi? Italija - Ne, sako. Mudu pradedam siūlyti atsakymus: - Monaco, Lichtenšteinas... Alexa perpranta padėtį ir atspėja - Ispanioja?  Jo jo - Ispanija - linksi patenkintas. Kelionę planuoju kokiems 2-3 mėnesiams: dvi savaites turėsiu praleisti Austrijoje, dvi savaites atidedu Olandijai - Amsterdamui (:-))  o visoms kitoms šalims planuoju po 3-4 dienas....

va taip va, mieli Europiečiai, 3-4 dienos vienai "gubernijai"... bet neskubu šypsotis, prisimindamas kaip pats planavau į Alice Springs mietuką Australijos Centre nukakti per 2-3 dienas. Užtrukom 5-ias, ir tai paskubom...

Šiandien, sausio 26d. Australija švenčia baltąjį valstybės gimtadienį. Sakau baltąjį, nes vietiniai tamsiaodžiai šios šventės nemini. Taip jau yra.

Apie temperatūras

Nuo šalčio kūno plaukeliai stojasi piestu, o nuo karčio - raitosi. Adelaidę lanko +36 - +41C šilumos bangos. Išmokstam vertinti pavėsį...

Gyvūnijos pasaulyje

Išeiginių dienų kelionė pasitaikė turininga gyvūnijos. Išvairavę iš Adelaidės (po Lietuvos Audronašos sutikimo), po geros dienos vairavimo atkakom į Grampian kalnų rezervatą. Rezervatas reiškia, kad javų sėt ar avių ganyt tose apylinkėse negalima. Matai, uolūs fermeriai iki pat XXa pabaigos visaip stengės pasinaudoto kiekvienu atrastosios žemės lopinėliu. Užtat daugumoj Australijos vietovių galvijų ar avių skaičius kilometre gerokai viršija žmogeliukų skaičių. Tai sakau apie vietoves, kurios toliau nuo pakrančių. O pakrantėse, savaime aišku - javai. Ypač Pietų Australijos valstijoje. Na, drėgnesnėse kalvotose vietose javus gali pakeisti nebent vynuogynai.

 

Taigi - Grampianų rezervatas. Kažkas panašaus į Karpatus, tik sausesnis ir teritorija gerokai mažesnė. Apsistoti numatėm 'kaimo turizme' - Emu Parkas.  Kokiose septyniuose ha apyrečio eukaliptų bruzgyno įsikūręs kaimo turizmas. Savininkų būstas-daržinė ir dar penkios trobelės-daržinės svečiams, pagarbiu atstumu viena nuo kitos, o tarpuose prikasinėta sausų tvenkinių. Daržinėm tas pašiūres vadinu dėl statybinės konstrukcijos - lentom apkalti karkasai, iš vidaus apdailiai padažyta drožlių plokštė. Šeimininkė - buvusi Melburno policininkė, prieš desėtką metų su vyru nusprendė įsigyventi toliau nuo miesto ir nusipirko tvenkinių kupiną sodybvietę, paruoštą kaimo turizmui. Per dešimt metų beveik visi tvenkiniai išdžiūvo, svečių trobelėse dažai nušiuro... 

Na, ne tame esmė. Sutemus sėdim verandoje - iš medžio išlipa posumas, toks medžių barsukas, Pasusukioja po verandą, suranda paukščiams paliktus duonos kriaukšlelius, pasima į letenas po vieną ir tvarkingai sugraužia. Daugiau kriaukšlikų nėra - keliauja toliau į tamsą. 

Dienos metu už pašiūrės radau špižinį pečių. Atidariau dureles - posumas ten sėdi, namai čia jo! Per kaminą įlipa ir išlipa. Uždaryk duris! - sako jis man nebyliu žvilgsniu.

Sodybos šeimininkė augina bent pustuzinį kengūriukų našlaičių - katrų mamos po mašinų ratais pakliuvo. Paaugina ir paskui paleidžia į bruzgynus. Kengūros - bandos gyvūnai, iškeliauja pas saviškius. Bet, nepatikėsi, kad kiekviena buvus našlaitė savo pirmagimį atstriksi parodyt savo vaikystės slaugytojai - sodybos šeimininkei.

Beje - kengūra įsčiose moka turėti bent tris snaudžiančius embrionus ir pati pasirenka kada juos po vieną pradėti auginti. Ir netgi, keisdama temperatūrą,  pasirenka kurį pirma paleisti į pasaulį - berniuką ar mergaitę...

Po kelių dienų Grampianuose, patraukėm į Melburno pajūrį. Ten tai žaluma! Primena Krymą. Palapinę pasitatėm kalnuose, žaliame slėnyje, po plačiašakiu medžiu.  Čia pirmąsyk susipažinau su Kvatojančiu paukščiu Kukabara. Alexa žino juos ir dainuoja australų dainelę "Laugh Cucabara, laugh!". Patiko man tas juokas, tai spejau nufotografuoti.

... po dešimt minučių, kai paukštelis jau buvo nuskridęs, supratau, ko jis kvatojo - tupėdamas medyje ant šakos Kukabara gerokai apdergė mūsų palapinę!  "Laugh Cucabara.." niūniavau po nosim popieriaus skiaute gramdydamas nuo palapinės pridžiūvusį kakutį.

O dar po kelių dienų susipažinom su Koalom.

Kaip matyt, sterblinis padaras gyvena medžiuose. Nieko kita neėda, tik eukalipto lapus. Anie tokie nemaistingi, kad koalai energijos nebelieka niekam, tik valgymui ir retsykiais pasimylėjimui. Tai koalos per parą miega 20 valandų, nesvarbu žiema ar vasara.

Naktį bestovyklaujant eukaliptų giraitėje, mus užklupo baisiai kriokiantis ir riaugintis gyvūnas. Spėčiau, kad didelis šernas, bet anų australijoje nėra. Aleksa sako karvė - spėja kūno masę pagal balso stiprumą. Na, karvių tokiais balsais nuo vaikystės neatsimenu...  Vėliau vietiniai išsklaidė mudviejų spėliones - tai būta Koalos patinėlio, kai neima miegas ir valgyt gana...  ir kaip tokį garsą gali sukelti toks kudlus padarėlis... belieka pečiais gūžtelėt.

Lietuviai Adelaidėje

antrą Kalėdų dieną Adelaidę pasiekė Ambersail jachta - lietuvaičių kompanija plakianti aplink pasaulį.

 

mudu buvom beišsiruošią į keliadienę kelionę vandenyno pakrante - išeiginių proga. Bet užtrukom namie kalėdodami, tad netikėtai progai pasitaikius, išvažiuodami užsukom žvilgtelt į lietuvišką Audronašą. 

Laivė tikrai įspūdinga. Į Adelaidę ji užsuko po ilgos kelionės Indijos vandenynu - audros ir srovės sugaišino ją ir, užuot atplaukus gruodžio 17d, vandenyne vartėsi, kepinosi ir įrėsi iki gruodžio  26-os. Jos didumas tikrai gėdos nedaro... North Haven prieplaukoje sutraukė nemažą būrį ne tik tautiečių, bet ir vietinių smalsuolių.

Adelaidėje keitėsi Ambersail įgulos - vieni baigė etapą ir skrido namo, kiti atskrido etapui per Ramųjį vandenyną. bet ką aš čia rašau - tėvynės spauda turbūt išsamiai 'dengia' šią temą...

Man - pirma proga pamatyt adelaidės senbuvius lietuvius.  

North haven prieplaukoje trumpam susiglaudė kaip du atplaišę ledkalniai, plūduriuojantys pasaulio vandenyse: vieni-ambersail'ai atplyšę vos prieš mėnesį - atmena ekonominės krizės šurmulį prie baltijos krantų, kiti - atplyšę prieš pusę ar daugiau amžiaus - atmena antro europos karo negandas ir tarpukario Lietuvą.

Su pirmaisiais kalba aiški - kaip plaukėt, ką valgėt. Antrieji - svetimi ir tolimi, kaip klajoklių genties senoliai... gyvena savais atsiminimais ir savo 'plaukimo' įspūdžiais. 

abiejų žodynas tarsi bendras, bet kalba jau kažkuo skirtinga... ne tik amžiaus ar kartų atotrūkis. Kita istorija, kita kultūra... o šaknys: žodynas ir tėvynė - bendri. Tarsi arkliai žemaitukai ir zebrai