Verta vaikščioti pėsčiomis :-)

Lipimas laiptais

Bevaikštinėjant pastebi daugiau :-)

abu linkai ish http://www.dothegreenthing.com/

Adelaidės spauda irgi rašo

tautiškumas

Tą penktadienio vakarą lynojo. Į stotelės kampą atrėmiau ilgą dėžę su naujai pirkta žaliuze ir įnikau į brolio atsiųstą Šiaurės Atėnų straipsnį - apie buvimą "svetur", kilnojamą "namų ir bendruomenės" jausmą. Beverčiantį antą puslapį atriedėjo autobusas. Straipsnio lapu apkabinau dėžę, įsiropščiau, pažymėjau talonėlį :-) ir klestelėjau į sėdynę prie išlipimo durų. Neilgai važiuot - nuo Adelaidės centro iki 'namų' Plymtptone tik 10 stotelių, apie 15 minučių.

Stotelės čia tankios - kas 300 metrų. Bet stoja nekiekvienoj - tik jei laukiantis kelia ranką, ar važiuojantis spaudžia sustojimo mygtuką.

Sėdynės kaimynas pasirodė bendringas. Mielai įkaušęs vyrukas - įsižiūrėjo į mano lapus, ką aš čia bandau skaityti. Ar supranti? - rodydamas klausiu. Nee - krato galvą. Sakau "čia Lithuanian" ir čia pat klausiu "iš kur tu"? Vyrukas nudžiunga besimezgančiu pokalbiu ir sako - iš afganistano... o lithuania tai kur?  _atsakau prie "Baltic sea", bet matos, kad pašnekovo rytinės europos geografija nestipri.. Supratimas žvilgsnyje sužiba tik kai paminiu kaimynę "Poland". Kaip ilgai čia -klausia. Atsakau- metus, o tu?  Oooo, aš jau dvylika metų, atsako.

Dabar supratimas sužiba man. "Pažįsti Nijazą?"  //Nijazas - mano antrojo mėnesio pažintis, amatininkas, gretimam bute klijavęs vonią plytelėmis. Kai dailinau mūsų butą Plymptone,  paprašiau pagalbos nešti gipskartonio lapus į antrą aukštą. Taip ir susipažinom. Jis irgi prieš dvylika metų čia atkeliavo - nelegaliai žvejybiniu laiveliu iš Indonezijos... - o prieš tai ilgas kelias su visataučių pabėgėlių virtine, per visą Aziją, nuo pat Afganistano.  Tuomet jam buvo vos aštuoniolika. Geras bičiulis - doras, tiesus.//

O jo jo!! Linguoja pašnekovas - Nijazas mano geriausias draugas!

...po to dar kelios minutės buvo sugaištos (jo iniciatyva) aiškinantis ar mūsų bendras pažįstamas nijazas yra vyras ar moteris, bent tris kartus spaudėm viens kitam ranką (visgi gerai įkaušęs bičius)  kartodami vardus "aš Paul" tu "Abdul", "aš Abdul" tu "Paul"... Galiusiai Abdul išreikalavo mano tel. numerį, įsirašė ir primygtinai pakvietė susitikti rytoj ar kitą savaitgalį...  sutarėm kad paskambins ir kad gera vieta būtų man žinomoj afganų kebabinėj/kepykloj - on the South Road/ Henley Beach...  Kažkodėl man rodės Abdul vienatvės jausmas kamuoja, su Nijazu retai matyt pasimato, o afganistano tyras ir gimtas gentinis bendrumas taip toli... tik kaip tolimas atminimas - kai sėdėjom naktį prie laužo ir gėrėm fermentuotą kupranugarės pieną...  

...geras straipsnis - apie "svetur" ir "namuos": 'Kita bendruomenė" Dalia Staponkutė, ŠA Nr.17,gegužės 8d. o Abdul neskambino, aš ir netikėjau kad išsiblaivęs norės skambinti. matyt racionalus-blaivas Žmogus moka paminti savo vienišimą ir užsiima reikalais - pvz. skubėjimu iš taško a į tašką b

Kita stotelė "pavartėje"

Praleidus savaitę tarnybos rūpesčiuos. vėl panižo į gamtą pabėgt. Gal ne tiek pabėgt, kiek susiderint, persijungt į žemesnę pavarą... Žinai, kaip kartais sako - "sutikrinkim laikrodžius". Tai kažkas panašaus - savo vidinį ritmą norisi suderinti su gamtos žingsniu. Na, gamta niekur nežingsniuoja /taip tik man - praktiškam ir tikslingam žmogui to norisi/. ... supratau - norisi nutilti ir išgirsti gyvenimo Širdies plakimą... ir tuo pačiu savo širdį atpalaiduoti o mintims "atleisti".

Tiek pasiteisinimui... kadangi sekmadienį ketinom aplankyti Monarto zoologijos parką (Aleksos praėjusio gimtadienio dovana - bilietas dieną praleisti su laukinių gyvūnų prižiūrėtojais) tai išvakarėse išsinuomotas  automobilis pasirodė parankus šeštadienio pasivėžinimui Adelaidės apylinkėmis - priekalnėmis.  Beje, jei nesakiau - Adelaidės miestas vakarine puse remiasi į jūrą, o rytine - į "karpatiškų" kalnų šlaitą. Nuo kalvotos nugaros iki smėlėto paplūdimio lėkštos žemės juosta visolabo kokių 10 km pločio - joje ir gyvename.

Sugalvota-padaryta: šast į automobilį ir į kalvas - atleidimo ieškot.  

... tą dieną nepavyko. nepavyko rasti oazės, kur galėtum atsipūsti negenamas ir saves negendamas..  miesto būtis turi tokį bruožą - vyksmo+troškimų+reklamos "tinklą", arba triukšmą. Pasakysi - kvaila ramybės ieškot išorėje, kai jos sostas - žmogaus viduje. Bet gi noris kartais  rasti pavėsį-užuovėje-atramą įšorėje.. neesmi stiprus, esmi silpnas civilizacijos žmogau.

Taigi - kur tą pavakarę bevažiavom, niekur neradom ramios gatvės, pievos, aikštelės, akligatvio ar pavartės. Adelaidės kalvose viskas "privati zona" - reikšia kur bestabtelėtum, esi įsibrovėlis svetimam kieme.  O neskubant riedėti kalnų keliuku irgi neina. Australai yra atkaklūs vairuotojai. Ne-ne: ne patrakėliai, kaip gal pagalvojai. Jie vairuoja saugiai ir tvarkingai - bet intensyviai. Matyt atstumai australijos kalti. Taigi,regis visiškai tuščiam kelely sumažinus greitį iki 50km/h, netikėtai iš kažkur išdygsta bent keturi penki auto ir įsikimba į tamstos "uodegą". Nepypena, net nežybsi - bet jauti jų nekantrumą pakaušyje... tai kokia kalba apie ramų riedėjimą - kas keturios min. vis turi pasitraukt į šalikelę, kad kamštį praleistum...  

Tą vakarą Adelaidės kalvų kelelių tinklas man priminė skruzdėlyną :-)  Dauguma zujo su tikslu - nuvažiuot iš taško a į b, o tada jau pailsėsim-atsigausim..  Geriau jau reikėjo likti taške a. Ką manai?

Sekmadienio ankstyvą rytą išsiruošėm į Monarto. Su termosu ir duonos riekutėm apteptom sviestu su medum - į labesnę gamtą, apie 60 km nuo Adelaidės - už kalvų. Ten radom ko širdis troško. Aleksa visą dieną praleido su gyvūnais ir prižiūrėtojais. Monarto zoologijos parkas kitoniškas nei galvotum. Vien plotas - kokie 30 ha. Liūtų aptvaras - 3 ha, raganosiu - 2 ha, žirafoms - irgi atskiri 3 ha "atriekti", su nedideliu tvenkinuku. Visų gyvūnų net nevardiju -zebrai, kengūros, bizonai... Lankytojai vežiojami autobusėliais - kaip Afrikos safari. Monardo moto "mes egzistuojame tam, kad gelbėtume gyvūnų veisles nuo išnykimo". Ir išgelbėjo - pvz laukinį mongolijos arkliuką, kurio bebuvo kokie 20 pasauly belikę. Kontora privati - jokių valstybės dotacijų. Tiesiog gyvūnų mylėtojų draugija - susimetė ir įsisteigė prieš penkiolima metų - gyvūnijos globai.  O lankytojų srauto aptarnavimas (tą sekmadienį buvo kokie 700)  - tik pagalbinė veiklą. Aš tik kaip lankytojas - autobusu po tuos aptvarus pasivažinėjau, užtat Aleksos gimtadienio dovana pavyko su kaupu - visas 8 valandas prealeido "užkulisiuos" - ir raganosius glostė, ir jaguarams paauses kasė. na - liūtus tik per vielinį tinklą kalbino, ir šėrė - tokiais kaladės didumo mėsos gabalais, aišku, prižiūrėtojų priežiūroje.  

Aš laisvo laiko dar turėdamas į apylinkes patraukiau... ir čia vietovės privačios, bet "pavartę" suradau - apleistam vynuogyne, ant kalvos kur matos į visas puses, greta rudijančios vynuogynų tvarkymo technikos sangrūdos praleidau geras dvi valandas... tiesiog būdamas. Tiesiog klausydamas Jos-Gamtos, Jo-Gyvenimo širdžių plakimo.  Gerai.  Dabar galima vėl įsisukti į gyvenimo rūpestį.    

Sekmadienį švesk.