Paveiksliukai, atstojantys ilgus pasakojimus

Atkaklusis Hyunday accent, palapinė ir begalinis kelias į tyrus:



Priešistorinės upės vaga ir laukiniai arkliai Aborigenų žemėse:


Marso kraštovaizdis ir marsiareigis accent




Priešistorinės jūros dugnas ir stovyklavietė "in the outback"




ULURU - žemė motina, 7 km skersmens monolitas


TatjaJuna - Uluru pusbroliai

ir vėl ji - Uluru





Savadarbė kalnakasybos technika CoberPedy ir kupranugarių lenktynės Alice Springs

raudonas Hot Red Center smėlis

tai ne Uluru - tai tiesiog kalnas


degalinė Aborigenų kaimelyje... :-)

Pietų Australija - nuo šiaurinių dykumų iki pietinių pušynų ir kopų

Taigi - pasivažinėjom mažumėlę. Hm. Per 15 dienų, nuomuoto Hyunday accent spidometras pasipildė daugiau nei 4500 km. Žemėlapyje ši kelionė atrodė taip:

- nuo Adelaidės į šiaurę, per Port Augusta, aukštyn į dykumas - pro Wamiera "draudžiamą teritoriją" (ten šaltojo karo metu buvo didžiausias pasaulyje poligonas raketiniams bandymams)

- dar aukštyn pro Coober Pedy - brangiųjų opalų kasyklas (didžiausia pasaulyje opalų radimvietė, ten kasa kas kam patinka, tik nusipirk licenziją už 170 LTL ir pirmyn - su pneumatiniu plaktuku rankose į šachtą)

- dar aukštyn iki Pietų Australijos siena su Northen Territory (Šiaurinė teritorija - tai tarsi laukinė valstija, kurioje dar yra Aborigenų, mėginančių gyventi natūraliai su gamta. Northen territorry atkaliai purtosi valstijos statuso, dideli žemės plotai joje yra sugrąžinti tikriesiems šeimininkams - Aborigenams, o čia gyvenantys baltieji - labiau nuotykių ieškotojai, nei sėslūs Pietų Australijos burgeriai)

- žemėlapyje kairiau, pro stotelę tyruose Mount Ebaneezer, į didžiojo akmens, Australijos širdies ULURU papėdę.

- toliau, vėl į viršų pro King Canyon, Marlene kilpa - pagaliau tikrasis tyrų pojūtis, 200 km riedant/kratantis itin duobėtu žvyrkeliu, gavus specialų leidimą važiuoti per Aborigenų žemes link Alice Springs - neoficialaus Australijos Red Hot center "sostinės".

- atgal, žemyn žemėlapiu "namo" į Adelaidę

- ir vėl į kelionę, pro Adelaidės kalvas (panašumas į Karpatus) žemėpiu žemyn, į pietus pro Victor Harbour iki miesto vulkaninių ežerų apsuptyje - Maount Gambier, dar žemiau - Port McDonel, kur klesti šeimyninė lobsterių-jūros vėžių žvejyba.

- pasiekus piečiausią Pietų Australijos tašką-"arti" Antraktidos, kelionė atgal, į viršų pro pietvakarinės pakrantės kopas ir nerijas, atgal į Adelaidę.

Gražią gamtą turi Australija, seniausias pasaulio kontinentas...

Kelioninė pertrauka

Savaitraštyje pertrauka - išvažiavom pasižvalgyti po raudonają dykumą žaliais pakraščiais.

Konservų savanoriai

Australai myli gamtą. Neperdedant. Ir myli nepasyviai, nepatyliukais – su padūsavimais žvelgiant į saulėlydį. Pvz. šeštadienį laikraščio antrame puslapyje pasakojimas apie finansų ministrą, kuris finansinių metų pabaigos įkarštyje (čia jie baigiasi birželio mėn.) pasiprašė dviejų dienų neapmokamų atostogų, kad galėtų savo užmiesčio sodyboje slaugyti sužeistą vombatą... (tokia mini-kengūrų veislė), kurį rado partrenktą šalikelėje... Straipsnyje svarstoma – ar leistina, kad aukštas pareigūnas biudžetų ir palūkanų normų nustatymo įkarštyje gautų atleidimą vombato slaugai... bet kiekvienas turi teisę į subalansuotą gyvenimą... tęsiama. Ministras per pestaruosius pora metų išslaugė ir paleido į laisvę pusšimtį sužeistų žvėrelių ir paukščių... va taip.
Kitas pvz - darbų sauga čia vadinama OHS (occupational health and safety) bet pastaraisiais metais pridėtos dar dvi raidės OHSWE (+Wellbeing +Environment). Suprask – kiekvienas darbo vietoje yra ATSAKINGAS už savo ir aplinkinių saugą ir sveikatą, + atsakingas už įtaką visų gerbūviui ir atsakingas už darbo poveikį Aplinkai. Toks humaniškai ekologiškas kapitalizmo veidas... Reikia pridėti, kad dėl darbų saugos australai - tikri paranojikai, lyginant prie ko aš pripratęs.

Šis savatraščio papildymas vėluoja, nes savaitgalį buvau išvažiavęs savanoriškai konservuoti. Yra tokia organizacija – Conservation Volunteers Australia. Jų projektai - suburia 4-8 gamtamylius savanorius (tiek turistus, tiek vietinius) ir veža tvarkyti paplūdimių, sodinti medžių upės vagoje, ravėti bruzgynų... Ir apylinkėmis gali pasigrožėti, ir gerą darbą nuveikti, ir su visokiais žmonėmis susipažinti. Man patiko, matyt draugausiu su jais ir ateityje. Peršasi pamastymas – ko trūksta, kad tokia nepelno siekianti organizacija gyvuotų Lietuvoje? CVA yra privati įstaiga, visoje Australijoje turi 130 automobilių, apie 300 administracijos darbuotojų – projektų vadovų. Juos samdo savivaldybės, nac.parkai, remia verslas. Už tuos pinigus jie perka sodinukus, įrankius, susimoka algas ir administruoja savanorius, kurių netrūksta! O atlieka darbus, kuriuos Lietuvoje laikytum viešaisiais pataisos darbais. Tik jie čia – prestižiniai! Verta perkelti tokią patirtį...