Interkultūrinis savaitgalis

Šeštadienį suėjom su Nijazu,  bičiulio Arvindo indiškoje užkandinėje. Pasėdėjom gerai ir blaiviai - aptarėm jo dilemą. Nors australijoje jis jau 12 metų, Afganistane yra jam pažadėtoji (ryšys iš tradicinių piršlybų - kai šeimos devynmečius sužada). Pasižadėjimas tėvų dabar dar tvirtinamas kasmetine 8 kUSD įmoka būsimam uošviui, o būsimoji - nei žodeliu neatsiliepia - ar sutinka ji už jo tekėt į australiją, ar geriau jai likt afganistane. Ir dar kupeta tradicinių musulmoniškų nuostatų prisideda.   Taigi ir svarsto Nijazas - kur jis priklauso, ar su protėvių papročiais, ar su australijos naujakuriais.

O aplink sukiojas guvus Arvindas - ryžiais, lęšiais ir troškiniais mudu valgydina.   Alexa vėliau ir sako, kad mėgstu gi aš kultūrinę mišrainę - musulmonus su indusais drauginti... kas yra keblu, beje. 

Sekmadienį dar pastuksenom prie sandėliuko statybos - australas rudagarbanius Alexas panūdo perprast medinių sijų suleidimo gudrybes... perprato, ir pabaigai buvo pavaišintas bulviniais blynais!  Ir smagiausia - jam jie patiko!
Beje - šioje šalyje varškė yra nežinomas produktas 9kaip ir kefyras ar rūgpienis). Taigi prie bulvinių padažą darėm iš grietinės ir Ricota sūrio (artimas varškei, bet supresuotas)

Alexas, Arvindas, Nijazas - ryškūs personažai. Tokius bičiulius atrandi tik panerdamas giliau. Atmerktom akim žiūrėt reikia.

Pastebėjimas kita tema - australijoj nieks viens kitam nerašo rekomendacinių laiškų. Žinai kodėl? Pasirodo, jei rekomeduotasis nepateisina lūkesčių. visai įprasta rekomendavimo adresatui  paduoti į teismą rekomendacijos teikėją... už klaidinančią reklamą. Perkreiptas kapitalizmo veidas. Bendra nuostata - oportunizmas, jei gali kam nors skūra nudirti savo naudon - ypač verslo subjekto, pvz amatininko skūrą - privalai tai padaryti. Mušk buržujus!

Skambutis

Beje - vakar bestuksenant kontroje prie klaviatūros paskambino Nijazas. Gerą pusmetį negirdėtas. Mandagiai sako: nenoriu tavęs darbe trukdyt, bet kaip gyveni? Susieikim šeštadienį - galim vodkos išgert.  /aš jo akyse - tarybinis pilietis, natsiejamas nuo degtienės... matyt toks įspūdis paliktas nuo rusų kareivių Afganistano smėlynuos.../

Gerai būt su juo susitikti, tikras jis, neerdvus-nelėkštas kaip patogu baltai-australiškai.

Vodkos - gal tiek to, netraukia, bet kebabą falafelinį-žirninį /tikra afganišką!/ sukirsti užgeriant kupranugarės pienu ir paūturiuojant - kodėl ne?

"Ragai ir kanopos" - kas paklausu, kas ne.

Na, gamtiniais resursais ir geografiniu platumu nemainikausim, nes reta kita šalis gali tuo pranokti australiją, nebent rusija. Taigi šalies BNP čia niekuo dėtas. Mainytis geriausiai skirtumais elgesyje - neva papročių prekyba.

Pvz apsikeitimas:
Australija gali pasiūlyt naivų optimizmą. Stebetina, bet kai liepsnos pragaišino tūkstančius namų prie Melburno, ar potvyniai užliejo gyvenvietes Quensland'e, žiniose nei spaudoje nebuvo jokio rankų grąžymo. "Taip nutiko, ką padarysi" pasakė fermeris iki juosmens stovys potvynio dumble, ir... nusišypsojo. Pripažintas visuotinis australų bruožas: požiūris "can do" - aš galiu.
Lietuvos vertenybė - žmogaus mėgėjiškas universalumas, ypač buityje. Gi kiekvienas lietuvis yra bulvę pasodinęs, vinį įkalęs ar sniegą kastuvu šlavęs. Gal ne iš gero gyvenimo, bet visgi - įpatybė.
Australai gali pasigirti "edvumu" - įvairove pomėgių, nesėslumu, Lietuviams regis daugiau būdingas "gilumas" - pomėgių ypatumas, kad ir prikaustytas kiekviens savo kromelyje, bet kiekviens kažkaip savitas, briaunuotas ar spalvingas.

Tokios tokelės.
Anądien buvo proga apsilankyt mokykloj - pastebėjau 9-mečių tarpmokyklinį forumą gamtinės įvairovės puoselėjimo tema. Aktyvūs vaikiai - rankas kelia net atsakymo į klausimą nežinodami. Užsiėmimo pabaigoje, mokytojos paragintas vienas/viena (savanoris!) atsistoja ir klasės vardu išdrožia padėką mokyklos svečiams.

Aleksa ką tik parėjo iš PC "Coles" - tipo Maxima. Paukštienos skyrius jai pardavė švinktelėjusį viščiuką. Po malonaus pokalbio su vadybininku buvo apdovanota viščiuko kaina plius 130% - nuodėmės atpirkimui. Na, panašus nutikimas buvo ir Maximoj, bet Lietuviškas kumpis buvo mažiau švinktelėjęs, Matyt Australijoj gendančio maisto kiekiai ženklesni, užtat ir atpirkimas dosnesnis.
Tokelės tokios.

Šįvakar buvau viešam renginy apie klimato kaitą ir vargingas pasaulio šalis.Keturi propesoriai iš įvairiausių šalių rėžė kalbas kokiems trims šimtams miestiečių, suėjusių į miesto rotušės salę - graži salė, su vargonais. Kalbos blankios - vos ne XXI partijos suvažiavimas Naujos Vilnios kultūros rūmuos.

Žina, pastarasis, australiškas gyvenimo tarpsnis savotoškai kitoks. Nemanausi pralošęs ar išlošęs šiuo daiktų ir darbo sutarčių kraustymu - nelošėjas aš, azarto tam stingu. Įdomu save išbandyti, lyg nają drabužį tam pačiam kūneliui pasisiūdinti - kas gausis, ar tiks, a neveršč ar šildys. Būstą sustvarkėm, darbas irgi sekasi, ir pakankami įdomu, pramogom ir nėr kaip skūstis - ir grandininiu pjūklu pakrapštau - tipo iš rąstų sandėliuką renčiu, ir paburiuot nuskyla. Ko būrui dar norėt?
Na o siekiai... nesurambėti, neprisotėti, stebėtis ir grožėtis - čia įgauna kitą atspalvį, kitą kampą, bet iš esmės nesikeičia. Gal dėlto ir verta gyvenime save karts nuo karto papurtyti, žemes prie šaknų papurenti? Kur bekeliausi - savęs nepamesi, bet kitoj šviesoj pamatysi.
statomas sandeliukas dviraciui - karkasas ish atlieku medienos

Aukštyn kojom

Adelaidėje birželio 20d, žiema. Tai atitiktų lietuvišką gruodžio 20 - kai dienos trumputės, šviesos kiekis, sniego dėka /aišku jei jo yra/ toks pat danguj kaip ir ant žemės. Ir tuo pačiu dūšioje bręsta šventė - ant slenksčio... Kalėdos, kaip dažnai sako "stebuklų metas".

Gi Adelaidė užtvindyta saule, žinoma buvo apniukę ir drigliojo lietum kelias dienas iš eilės, bet šiandien - beveik galima išsirengus kaitintis saulėje. Aišku nieks to nedaro. Ir stebuklų meto nelaukia. Kalėdos čia švenčiamos niekuo kitaip nei Anglijos karalienės gimimo diena - valdiška išeiginė diena, o apie vasarinį ar žieminį saulės posūkį danguje, kai diena ar naktis trumpiausia - iš vis nieks nemena.

Šyryt pramankštai į ūkininkų turgų dviračiu numyniau - medaus kilą įsigyt. Pirmi du prekystaliai pasirodo apkrauti kalafiorų, burokėlių ir visokių žolelių ūgliukais - kaip pas mus pavasarį - šiltnaminiam auginimui. Nepamirškit - čia gi viduržiemis. ... neveltui ši šalis vadinama "aukštyn kojom". Atvežtiniams medžiams - klevams, bukams, kaip ir priklauso - žiema, lapai nurudę ir numesti. Gi žolei - pats žaliavimas! Kadangi tik dabar lietaus į valias, /vasarą karštis viską išsvilina kaip Lietuvoj speigas/. Gi vietinė augmenijai turi savo ritmą - jiems čia gimti namai. Atsitolę jie augdami stebi savo europietiškus giminaičius, bet neitin smalsumą reiškia. Ne stebi, bet mato. Matyt ir vietiniai gyventojai taip žiūrėjo į atvykėlius prieš du šimt metų - matė bet nesirūpino, nei smalsavo. Ir dabar vieną kitą aborigeną pastebiu mieste - jis kai kito matmens dvasia praplaukia. Ir aš jo akyse kitam matmeny.

Lygiagretūs žmogaus genčių pasauliai - šiauriečiių / pietiečių, rausvųjų, gelsvųjų ir juosvųjų. Kiekvienam pasauly - savi dėsniai.

Gyvenam čia jau metus. Galima šį tą apžvelgti. Praktišku žodžiu - jei būtų Lietuvos-Australijos eksporto-importo firma, tipo "Ragai ir Kanopos", ką gi verto galima būtų mainyti tarp šių lygiagrečių pasaulių?

(b.d.)