šeštadienio pavakarys be pavadinimo

Užsuko pas mus į svečius Kevinas – „Chevy Kevy“, bruzgynų ir senų Chevrole automobilių mylėtojas, sveriantis kokį 110 kg ir „dėvintis“ 110 tatuiruočių. Susipažinom su juo pakeliui pas Uluru uolą – jis gyvena ir dirba samdomu barmenu bei bet ko darbininku dykumos stotelėje Mount Ebenezer. Ta stotelė palieka įspūdį – 200 km iki bet kokios kitos „fermos“, stotelėje gyvena ir pakeleivius aptarnauja benzinu bei maistu 12 gyventojų – virėjos, valytojai, vandens siurblio prižiūrėtojas ir tt. Vandenį, beje, siurbia ir vamzdžiu atsiveda iš šulinio, esančio už 10 km.

Kevinas apie gyvenimą stotelėje atsiliepia glaustai: izoliacija. Padirbi pamainą – eini į savo kambarį, arba į dykumą pasižvalgyti, su augintiniu pažaisti. Augintinis – laukinis priklydęs kupranugariukas :-) Paskui vėl dirbi pamainą, paskui vėl sėdi kambary arba po dykumą žvalgaisi.
Bet matyt Kevinui patinka. Nors atrodo kaip nuožmus rokeris, siela poetiška. Gyvena ir mąsto dykumos ritmu. Su juo įdomu šnektelt apie aborigenus. Jis juos myli, bet nemėgina perprasti.

Australai nebando į užtremtuosius aborigenus žiūrėti kitaip, nei iš aukšto. Sako: - gi iki mūsų atvykimo (o aborigenai sako „invazijos“) tie juodukai blackfellas nesėjo nei grūdo, neturėjo nei lanko, nei rato.
Ir visgi, jie gyveno, džiaugėsi, meldėsi, medžiojo ir miegojo. Ir taip – tūkstančius metų. Nekariaudami tarpusavyje, gamtos nealindami.

Įdomu, kad baltoje visuomenėje žmogus apibūdinamas darbinės veiklos pobūdžiu. Kai pakeiti gyvenamą kontinentą ir sutinki naujus žmones – po kelių minučių pokalbio beveik visada (beveik! – nes būna išimčių) nuskamba klausimas – ką veiki (kuo dirbi). Savotiškas nepažįstamųjų pasitrynimas nosimis – kas tu_kas aš. Aborigenų visuomenėje toks klausimas būtų absurdiškas. Ką veikiu? – Gyvenu!
Ko gero geriau žmogų apibūdina ne KĄ jis veikia, o KAIP jis veikia. Šitą lengva pastebėti ir neklausiant. Tiesiog stebint, jaučiant. KAIP jis gyvena, kuo vedinas. Šis KAIP ko gero yra žmonių bendrystės pagrindas, ne profesinė priklausomybė verslininkų, gydytojų ar teisininkų klanui.

Šiandien sutikom naują bičiulį. Kartu su greta gyvenančia pietų australiete Betina surengėm nebereikalingų daiktų išpardavimą. „Garage sale“ čia labai įprasta – suneši daiktelius į garažą ar savo parkavimo vietelę, gatvėje pakabini skelbimą ir – visą dieną bendrauji su interesantais-pirkėjais.
Taigi – stabtelėjo automobilis, išlipo žmogelis su dviem berniokais, iš gymio – indas. Pirmiausia jis užsišnekėjo su Alexa, aš prisijungiau vėliau. Kalbėjom nuotrupom apie viską – Indiją, Lietuvą, apie jo sūnaus šachmatinius pomėgius, apie tai kas atvijo į Australiją. Jo mėgstamas posakis – aš laimingas žmogus! Turiu 90% laimės :-) Šimto nieks negali turėti. Žmogus šlubčioja, matyt avarijoj kažkokioj kadais buvęs. Gimęs Himalajų priekalnėse, visko ir visur matęs, Adelaidėje jau 7 metus. Sako „Sveiki atvykę!“. Penkiolikos minučių pažintis baigėsi jo priesaku kreiptis visada, jei kokios pagalbos reiktų ar, ką pavežti, ar panešti ar ką. Po valandos jis dar kartą užsuko – atvažiavo su žmona ir atvežė iš savo indiško restorano (kurį nusipirko prieš metus) pilną krepšį patiekalų - dovanų. Bičiulis vardu Amrisat. Jei buvosim Himalajų priekalnėse – kviečia apsistot savo namuose Musori. Na, manau, tuo tarpu Adelaidėje pabendrausim. Kitas jo posakis: nori rojaus –planuok 5’ms metams iš anksto ir veik, nori pragaros – elkis instinktyviai/ planuok 2”ms sekundėms.

Tiek to. Šiandien išdažiau kambario sienas (to paties, kurio glaistą šlifavau paprastuoju būdu –žiūr žinutę žemiau ;-).
Dažai akriliniai-vandeniniai, tai teptuką ploviau kriauklėje, bet kažkaip nesmagu. Juk tas akrilo “skonis” keliauja į kanalizaciją, po to į valymo įrengimus, bet galų gale – į žemę. Visgi chemija… nuodas. Australai gerokai įsisąmoninę gėlo vandens brangumą. Vanduo – visa ko pagrindas, svarbiau nei nafta ar platina.
… taigi baltoji civilizacija nuo rato ir lanko tiek pažengė “į priekį”, kad savo namų sienas tepa nuodais, maistą šildo elekromagnetiniu spinduliavimu ir t.t. Vardan patogumo, vardan “40 metų atsparumo gamtos poveikiui” darom tai, ko joks kitas gyvas organizmas nedarytų – alinam ir nuodijam savo namus… Keista. Aborigenai valgė iš medžio lapų bliūdukų – jei vaikas per žioplumą atsikąstų – nieko tokio, žarnynas tik prasivalys. Mūsų gi namų apyvokos daiktai pilni įspėjimų – saugot nuo vaikų!, nurijus – išvemti, akis nedelsiant praskalauti vandeniu!
Vandeniu… kuriuo plaunu akrilo teptuką.

Žemė ilgą laiką buvo pakanti savo žmonių padermės Vaikams.

Atidumas stebint ir išrankumas veikiant

Kažkur išmintingai pasakyta: “būk veiksme bet neveik”.
Patinka man tokios gražios filosofijos, tik klausimas, kur jų vieta kasdienoje. Jos gerai tinka vakarėjant, kai misliji vienas prieš saulėlydį, prisipylęs puodą arbatos, ar atsipūtęs kalbiesi su bičiuliu, kuris užsuko į svečius ir pertraukė kasdienių rūpesčių veikimo tinklą. Tada išties neveiki ir audi gražių minčių juostą.

Kažin ar yra toms filosofijoms pritaikymas veikloje, kai tiesiog dirbi, “ari”, tempi plūgą per padarytinų darbų sąrašą, o čia dar kas nors nutinka (“taip nebūna, kad kas nors neatsitiktų” – sakė šaunusis Šveikas, save šelmiškai vadinęs idiotu), taigi – kas nors nutinka ir dar papildo tą darbų sąrašą. Ir dar paerzina tave, tas kažkas netikėtai nutikdamas.

Va, ko gero, ta stebintina ar net suerzinanti akimirka, kai kažkas nutinka ir yra vieta galimam veiksmo neveikime pritaikymui.
Ta akimirka reikalinga atidumo ir meilės, nors taip noris greičiau tą kažką išspręsti, ir vėl, įsmeigus plūgus dumti-arti užsibrėžtą vagą.
Tą akimirką, kuri gali užtrukti minutę ar ištisas valandas – priklauso nuo nutikimo, turiu progą Pasirinkti. Pasirinkti sąmoningai, vedinas nuojatos, vedinas tikro supratimo ir žinojimo, Pasirinkti Darnos link. Arba praleisti tą progą.

… tokie pamąstymai aplanko, kai beglaistant kambario sienas, sulūžta šlifavimo mašina ir susierzinęs svarstai – ar mesti sienas ir gabent mašiną remontui (gal dar garantiją pritaikys), nes kitaip “gręsia ilgas ir varginantis” šlifavimas rankomis paskendus dulkėse… beje - iš dulkių susikūrė visata!...

…Gero, dėmesingo kasdienio pasirinkimo!
…Pasirinkimas padeda pažinti save aplinkoje ir tarp artimųjų.
…Nėra vieno teisingo atsakymo į iškilusį klausimą, yra tik Darnos kelias, kaip ieškoti deramo, Tavęs Paties verto atsakymo.

Darbo frontas. Įdomu, iš kur vėjas papūs?

Brolis mane praminė "laisvuoju mūrininku". Mat svarstau statybininkauti, rekonstruoti, įrenginėti būstus, kas čia, Adelaidėje, labai paklausu. Spauda vos ne kaukia: "ką darysim su įgūdžių ir amatų stygiumi! kur rasti nagingų žmonių!". Panašu, kaip Airijon nuverbuotų darbininkų Lietuvoj. Tik čia spraga didesnė ir pelningesnė. Mažai kas moka vinį įkalti. Įdomu kodėl? Kodėl šalyje, kurią sukūrė fermeriai, kalnakasiai, amatininkai, aukso ir nuotykių ieškotojai,,, trečia nuotykių ieškotojų kartą užmiršo, kaip ieškoti nuotykių, kaip sukurti laužą, kaip susiręsti pastogę... Peršasi išvada - patolgumas. Trečioji karta neįsivaizduoja kad gyvenime galima susidurti su nepatogumais, juolab negandomis. Viskas kas daroma, vyksta labai patogiai, komfortiškai ir saugiai.
Pvz. Vakar miesto šventėje buvo autorodeo pasirodymas. Tarptautinio masto šou meistrai! Labai "ispūdingas"sinchroninis manevravimas. Kaip atėjo laikas važiuoti dviem šoniniais ratais (iš vaikystės pamenu rusų komanda su Ladomis Žalgirio stadione važinėjo dviem ratais ir dar visi keturiese iš kabinosi išlipę ir užsikorę ant žiguliuko borto mojo publikai)... taigi, kai Adelaidės parodų centro stadione, stebint keliatūkstantinei publikai atėjo laikas važiuoti dviem ratais... iš angaro išriedėjo kitas automobilis ir, per trampliną pastatytas ant dviejų ratų, pamažu apvažiavo stadoną, po to saugiai sugrįžo į angarą. Įdėmiau įsižiurėjus, matosi prie vairuotojo durelių pritaisytas penktas ratas! Neduokdie, kad paslydę automobilis šono nenusibrozdintų...
Suprantu saugą darbe, bat kai kalba eina apie kaskadininkų meistriškumo pasirodymą...

Kitas pvz.: mūsų bute nusprendėm remontuotis kapitališkai - pakeisti langus. Firmoje paprašiau suskaičiuoti langų kainą. Pasakė. Po to sakau, o kaip dėl sumontavimo? Atklausia - katras aukštas? Antras - sakau. Ooo, tai reiks rimtos statybininkų brigados, reiks pastolius iš lauko statyt, kad langą pakeisti...
Tikrai taip pasakė, nejuokauju. Padėkojau ir pažadėjau apsvarstyti pasiūlymą su pastoliais. Kaži kokių pastolių reiktų Vilniuje, sumanius pasikeisti buto langus devintame aukšte. Langus užsisakiau kitoj kontoroj, praėjo mėnuo, užvakar atvežė. Pabeldė į duris - "kur, bose, pastatyt langus laikinai?" Čia, sakau, atneškit į vidų. Ooooo, sako, mes laiptais į viršų nenešam.... Sukrovė palei sieną lauke, nors laiptų tebuvo vienas maršas... Nieko, apsieisim patys, didysis 2,3m pločio langas jau puikuojasi savo vietoje.. be pastolių.

Užtai ir masina galimybė būt laisvuoju mūrininku. Visokio plauko vadybininkų čia pakanka, beto parduoti ir uždaryti savo dūšią į ofiso narvelį šiuo metu nelabai noris. Bet.. žiūrėsim iš kur vėjas papūs, prioritetas visgi užtikrinti vizos salygą - ne mažiau kaip 12 mėnesių pilno (35 val į savaitę) darbo. Vakar buvau pasišnekėt trenerių konsultantų kontoroje, kuri daugiausiai moko amatų (vis man nagai niežti ;-). Tai, sako, tu geriau pasisiūlyk pas mus direktoriaus pavaduotoju, nes treneriu negali būt be oficialios popierinės amatininko kvalifikacijos. Na gerai. Pasisūlysiu. Žiūrėsim kas bus. Nuo dabar pradėsiu aktyviai krutinti darbo klausimą - pasižvalgysiu po vadybos konsultavimo kontoras, na ir laisvo mūrininko licenzijos įsigijimą panagrinėsiu. Žiūrėsim, koks vėjas papūs.





Tuo tarpu buvo įdomus nutikimas - bendravardis Paul pakvietė dviem dienom į negyvenamą salą, kur turi nedidelį žemės sklypelį ir time-share viename iš keturių salos vasarnamių.
Paul - mielas dėdė, 66m amžiaus, dabar laisvas mokesčių apskaitininkas, jaunystėje Britanijoje buvo geležinkelio sargu ir trumpai grojo su Jethro Tull, po to hipishkai suorganizavo 5-ias ekspedicijas skersai Afriką iš viršaus žemyn, iš armijos nusipirktu ir perkontruotu ugniagesių automobiliu... Susibičiuliavom su juo per buto pirkimą tvarkiusią notarę Helen - irgi dūšioje iki šio hipuojančią RolingStones bosisto gerbėją)





Taigi, sala Pietų Vandenyne - Wedge island. 60 min skrydžio išsinuomotu šešiaviečiu.

Kairiam kampe - Paul, "salos meras", toliau - Mark laisvas suvirintojas/autoserviso meistras, o savaitgaliais - pilotas, Alex - aukštaūgis nekilnojamo turto agentas, na ir mudu su Alexa.



Sala 5km ilgio, viduržemio jūros klimatas, akmenys ir krumokšniai, medžių beveik nėra, 4 vasarnamiai saloje, pakilimo takas ir jūrinis švyturys. Gėlas vanduo tik iš lietaus, elektra - saulės baterijos + rezervinis generatorius. Pilna nykštukinių kengūrų, pingvinų, o palei pliaža kursuoja būrys delfinu.. nesusilaikiau - pukštelėjau i vandeni pas juos. Smagus gavosi atitrūkimas nuo buities. Kitą rytą abu su Alexa gavom žvejybos krikštą pliaže...






Paul įsimylėjęs salą iki ausų. Kalbina mane užsiimti vasarnamių saloje statyba.. Nežinau, kaip su statyba, bet pagyvent ten būtų įdomu. Pokario metais ten gyveno avių fermeris su šeima, o dabar tik vasarotojai pamainom apsilanko.


... beje - Pietų Australijon ateina vasara. Baigės žieminė rugpjūčio vėsuma.

Darni Santvarka

šią pasakėčią radau bičiulio blog'e. Ji taip gerai tinka aborigenų australijai! - negaliu nepasidalinti :-)

Indian Chief ‘Two Eagles’ was asked by a white government official,‘You have observed the white man for 90 years. You’ve seen his wars and his technological advances. You’ve seen his progress, and the damage he’s done.’
The Chief nodded in agreement. The official continued,‘Considering all these events, in your opinion, where did the white man go wrong?’
The Chief stared at the government official for over a minute and then calmly replied.‘When white man find land, Indians running it, no taxes, no debt, plenty buffalo, plenty beaver, clean water. Women did all the work, Medicine man free. Indian man spend all day hunting and fishing; all night having sex.’Then the chief leaned back and smiled.‘Only white man dumb enough to think he could improve system like that.’

Verta prisiminti - aborigenų santvarka,civilizacija, kultūra (mūsų akimis, galbūt, tuos žodžius reiktų rašyti "kabutėse") yra seniausia pasaulyje ir, ko gero, taikiausia...