Ilga diena pietuose ar trumpa šiaurėje - vis viena

namus Henry gatvėjė aplankė balandė. Su šventom Kalėdom!

Nereikia žodžių

www.youtube.com/watch?v=T7mETr1SqXk

Išdidi Miss Saigon

apie jachtą Miss Saigon

Anam pranešime rašiau kaip senutė valtis Miss Saigon sėkmingai dalyvauja varžybose ir net laimi. ...spėjau pasigirti!

Saigon škipas (suprask - kapitonas) Kerry jau kelintas mėnuo svarto parduoti šią valtį ir galbūt įsigyt kažką modernesnio-greitesnio. Tik Miss Saigon pasirinko kitaip...

Praėjus keturioms dienoms po sėkmingų šeštadienio varžybų susiėjom sekančiam plaukimui - trečiadienio sutemų serija. Vakaras gan vėjuotas, bangos šiaušiasi. Į mūsų laivę keleiviais pasiprašė dar du vaikinukai kanadiečiai, aš su jais buriavimo pradmenų kurse buvau susitikęs. Beje - australai labai atvirai priima laisvus stebėtojus - ar tai būtų buriavimas, ar kokia kita klubinė veikla - tik pasmalsauk ir būsi pakviestas. 

Taigi, su dviem naujokais keleiviais iškėlėm bures ir sukinėjamės apie starto liniją. Varžybos mišrios - visokiausių kategorijų jachtos, viso apie penkiasdešimt. (čia eilinis trečiadienis... tai tik vienas iš kelių miesto jachtklubų...  megsta gi australai sportą grynam ore) . Prie starto linijos gan ankšta. Musų keleiviai naujokai to pasiplaukiojimo, duodu galvą, nepamirš. 

Prieš startą padarėm sklandų posūkį, permetėm bures, tik staiga - Keris šaukia kažkam: žiūrėkit ką darot! Vanesa mūsų laivės pirmagalyje rankom mojuoja, Bobas ir Erikas vienu balsu "laikykis"!! Iš dešinės pusės mūsų laivę savo pirmagaliu taranuoja dvigubai sunkesnė ir greitesnė MILOU jachta. Jų skipas apsižiopsojo, pirmagalyje neturėdamas stebėtojo, pro savo burę nepastebėjo Miss Saigon...

Taigi Miss atsisakė būt toliau leidžiama iš rankų į rankas, ir pasirinko išdidžią baigtį varžybų bangose. Bandėm dar nukakdinti ją iki prieplaukos, triumą semiantis vanduo užpylė variklį, tada vėl kėlėm bures ir dar įrėmės link kranto... Bet nepraėjus nei septynioms minutėms po smūgio stačiu kaip pleištas MILOU pirmagaliu, Miss "iškėlė uodegą" ir nėrė dugnan.  Šalia visą laiką sukinėjosi varžybininkus globojanti klubo gumunikė, tai mes visi sausi, išskyrus Eriką (jis liko paskutinis ir gavo šokt vandenin nuo iškelto Saigon pasturgalio).

Dabar Miss "kūnas" jau priklauso draudimo kompanijai. Po poros dienų ištrauktas į sausumą atrodė nebekaip... 

            

gyveni ir mokaisi

ačiū už nedelstą reagavimą į nelietuviškus rašmenis savaitraštyje; irgi nedelsiau ir susiradau kur macOS'e lietuvybė pakavota. nepatogumas tik dėl išdėstymo klaviatūroje - aš  gi pratęs prie ibm'nio ąžerty varianto o čia lietuvybė tik ant skaičių. Ką gi - proga keistis, pritaikyti įpročius. manau sutarsiu su apple'u.

Tarnyboje ta tema irgi įdomiai vystosi. Abu bendrovės įkūrėjai (viens- kompiuterijos mokslininkas duomenų suspaudimo srityje ir  kits- verslus aplinkos mylėtojas) yra Apple kompiuterių gerbėjai. Bendrovei įgavus pagreitį, prieš metus jie pasitelkė kuopą profesionalių verslo direktorių; jų tarpe vienas mėgsta Apple, bet pripratęs prie ms-office, kiti - prieraišūs Windows-Office vartotojai ir niekur nenori keistis. Pirmųjų argumentas - apple aplinkoj viskas intuityviau, be to nėra virusų ir applų gamintojai aktyviai remia aplinkos neteršimą.  Antrieji sako - visas pasaulis naudoja windows-msoffice, todėl plėsdami verslą į kitas šalis turim atsižvelgti į partnerių įpročius. 

Tai kasdieną gražu stebėti religijų karą. Direktoriai kardu ir krauju siekia pakrikštyti kontoros darbuotojus į msoffice tikėjimą, leidžia naudotis apple bažnyčios pastatu, bet altorius turi būt msoffice. Pastarieji gi viešos inspekcijos metu rodo msoffice altoriaus buvimą, bet tarnybines apeigas bevelija atlikti appleinėmis priemonėmis. Diktatas ir rezistencija ;-) Beje, kontoros moto nuo senų laikų: "Be the Change" pagal Mahatma Gandi (tik pats būdamas pokyčiu gali keisti pasaulį). Lengva pasakyti, sunkiau padaryti. Bet įmanoma.

šitam kare man tenka lankytis abiejose stovyklose. Kadangi esu pavadintas mokymų vadovu, tai praėjusią savaitę pirmąsyk susirinkom mokymo(si) tema. kol kas apšilimui - apie tai kaip mokinam kolegas naujai kuriamose atstovybės. bet jau matos kad mokymas supurena dirvą pačių mokymuisi.  

Prie namų buvo pamokantis nutikimas. Pirmame aukšte po mumis gyvenę kaimynas Trevoras (50-metis viengungis, tarnaujantis tiekimo vadybininku prie australijos kariuomenės ir nuolat apsinešęs lengvu šnapso dūmeliu), nusprendė pagaliau žengti platų žingsnį - pardavė butą ir pasiėmęs paskolą nusipirko namą, kur turės daugiau vietos armijos tiekime užsitarnautiems gėriukams sukrauti, ir bus kiemas valčiai laikyti, kurią apleistą jau gerą dešimtmetį rūdys graužia tolimam angare. Sėkmės jam ir jo valčiai.

Taigi parduoto buto nauji šeimininkai pradėjo dažyt rūkalais prisaikdintas sienas - ruošia butą pelningam nuomininkui.  Pirmąją darbų dieną jie pašeimininkavo kieme (kiemas bendras - šešių butų gyventojai dalinas) - mano dviračio apdangalą /kainavusį šiašiazdzešimt liitų pasidaryk pacs krautuvėje/ palaikė Trevoro palikta šiukšle, netinkama net dažomo buto grindims uždengti ir išmetė į konteinerį, o mano rankinį pjūklą, baldų konstravimo karštinėje paliktą kieme po medžiu, įvertino kaip gerą radinį ir prichvatizavo - pasidėjo savo virtuvėje ant palangės.

Grįžtu dviračiu iš tarnybos namo - gi prapuolė mano dviratį naktimis nuo lietaus ir gvelbių akių sauganti audeklas! o pjūkliukas (kad ir nelabai tikęs) - puikuojasi kaip trofėjus naujakurių virtuvėje!  Burbtelėjau tą pastebėjimą Alexai. Alexa nedelsia reaguoti (neveltui graikiška šaknis "alexa.." reiškia žmonių sergėtoja ir gynėja.  Žmonės šiuo atveju tai aš. Sako - neleisiu australams mano meškiną skriausti! Darom tvarką - registruokim incidentą policijoje ar ką, neaišku kas per vieni tie naujakuriai. Bruzdesį nugirdusi kaimynka Betina tuoj pat prisidėjo - rašom peticiją ir prisegam prie naujakurių durų - grąžinkit ką suradę! Policijos kol kas neveliam.

Kiek vėliau tą pat vakarą dviračio dangalą radau konteineryje.. Bet karas jau paskelbtas, ir mano nuotaika - prodykim "jiems" kad tokie fyntai lengvai nepraeis! O gal tai ne savininkai o riestapirščiai statybininkai? Reik tęst tyrimą. Taigi dangalą pakavojau namie po vonia, o peticiją palikau kabot ant durų. Konfrontacijos bacila lengvai plinta :-)

Kitą rytą Alexa patikrino statybininkų brigados padorumo laipsnį - sutriuškino juos į miltus, bet miltuose atradus jog padorumo vistik būta, sudarė paliaubas su gėlių puokėte. Statybininkų "brigada" tebuvo viena moteriškė. Nieko, santykiai po ugnies ir vandens tampa tik glaudesni.

Statybininkė pasakė, kad kiemo daiktelius aprinko buto šeimininkai. 

Grįžtu tąvakar iš tarnybos - statybininkai išteisinti, bet atsako į rašytinę peticiją nuo šeimininkų nerasta, o pjūklas dingęs ir nuo palangės. Na, manau, "jie" bruka uodegą ir slepia įkalčius.  /Bushas irgi turbūt taip galvojo apie Huseino atominius ginklus Irake/.  Džyruodamas baldinę lentą atsarginiu pjūkliuku galvoje kuriu scenarijus ir galimus žingsnius - kaip parodyt kieno čia teisybė.

... bet įdomūs ženklai patraukia dėmesį. Pjoviau kelias lentas. Kai pjaunu su galva pilna minčių apie "atsaką" - pjūklas paslysta ir iškerta špukę gražioje faneruotės pusėje. Mintis galvoje "nuplaunu" - kita lenta pjaunas gerai. Kai "atsako" idėjos vėl pradeda vystytis - ir vėl špukę iškertu gražioje lentoje..

Tą vakarą, nei kitą rytą "atsako" plano neįgyvendinau (nors turėjau sukonstravęs puikų "ėjimą"). 

Praėjo savaitė, man būnant tarnyboje pjūklą grąžino Alexai, dėl apdangalo apgailestavo, kad  nesurado, nors apėjo visus kiemo konteinerius. Pasiūlė nupirsią naują. Ačiū neverta. 

Penktadienį ištraukiau slapuką iš po vonios - dviratis naktimis vėl miega po apklotu. 

Gyvenu ir mokausi kurti taikius ateities scenarijus.

O šeštadienį buriavime pagaliau susigaudžiau kokia mūsų įgulos pozicija varžybose. 

Nors finišą dažnaiusiai kertam vieni paskutiniųjų, turnyro lentelėje užimam garbingą trečią vietą, nes, pasirodo, mūsų laivė yra seniausia, sunkiausia ir mažiausiai pritaikyta lenktynėms tarp viso dvyliktuko jachtų. O įgula (iki mano prisirašymo) - vyriausia amžiumi. Tadėl lenktyniaujam ne su konkrečiais oponentais, o su laiku ir su senutės laivės noru/nenoru prisitaikyti prie mūsų gerų ketinimų. Turnyro lentelėje rezultatai apskaičiuojami pritaikant laivių skirtumus sulyginantį koeficiantą. Kaip ir gyvenimuose.       

Zenklai

Kazinkodel apsileidau savaitrashcxio rashyme...  tokia mintis aplanke shiryta. Tyrinetojo akim  - reik panagrineti kas pasikeite aplinkoje. Kas pasikeite, kad rashytinei kurybai netaip niezti pirshtai? Ogi Tarnyba kalta! Ji, taigi ji, nelaboji,  sugeria pastabuma ir bele kokias kurimo jegas!

Pirmos keturios tarnybos savaites praleke apsipratime, veziu nusistatyme ir shtai - atsiranda iprastumas. Taigi vel - sedziu prie savaitrashcxio. Man zenklas - tarnyba savo kasni atsipleshe ir pasitraukus kramto, tai atsiranda vel laisvos energijos - ka cxia paveikus ;-) 

Apie Zenklus. Dabar apie Prekinius zenklus. Tarnyboje naudojami Apple kompiuteriai. Gavau balta kaip sniegas neshiojamuka (tik kampai kiek nuzulinti, nes naudotas). Ant dangcxio - ikasto obuoliuko zenklas. Tik kas ryta isijungdamas vis ne ish to galo bandau atidaryti - pakelti ekrana. Kazkas negerai su iprociais. Kol susigaudziau - obuoliuko zenklas ant dangcio nupieshtas apverstai man (ty aukshtyn"kojom", atsiprashau _ zemyn obuolio koteliu), bet teisingai matomas kitiems aplinkui - suprask: Ziu! - Jis turi AppleBooka!

Atradau kur mano iprotis gimes - gi visa laika iki shiol naudojau IBM ThinkPad neshiojamukus, ant ju dangcio zenkliukas uzrashytas taip, kad gerai perskaityt butu man, o ne aplinkiniams.   Kazin, ar yra kas kreipesis i Apple su pastaba - del "brokuotai" uzrashyto zenklo. O gal dabrates taip turi buti  - svarbu ne ka turi ar koks esi, o ka kiti mato? 

dovanokit... keists klausims

Tuo tarpu Adelaides gatvese stebina zydinciu medziu spalva

Savaitraščio sekimas

Matyti, kad esu nereguliarus blog'ininkas. Pranešimai iš kengūrų žemės randas su savaičių pertraukom. Kad Australijos savatrashtį būtų lengviau  sekti, patariu užsiprenumeruoti. Tuomet į savo el.paštą gasi žinutę kuomet povilas kažką naujo apie nuotykius užrašė. Užsiprenumeruoti savaitraščio sekimą galima skiltyje "komentaras".

Šį kartą naujienos glaustai - Sekasi. Darbas įdomus, ir laisvalaikis kuriasi turiningas.  Panūdau išmokti buriavimo, tai per sutapimų grandinę atsidūriau burlaivio "miss Saigon" įgulos tarpe.  Matyt neatsitiktinai prieš mėnesį tos metaforos apie "iš kur vėjas papūs" galvą kvaršino. Tai dabar tračiadienių vakarais minu dviratį į jachtklubą ir dalyvauju "Sutemų varžybose" - apie pora valandų buriavimo pusiau kruizine ir truputį lenktynine jachta.  O praėjusį savaitgalį abi dienas užėmė tas įdomumas. Šeštadienį su miss Saigon diedukais (kapitonas Kerry ir 2 jūros vilkai + 3 pagalbininkai, tokie kaip aš) plaukėm ilgesnį maršrutą, o sekmadienį kartu su Alexa dalyvavom praktinėje buriavimo pamokoje kitoje valtyje - AbFab. Taigi, išmokstam kažko naujo :-)

Na, laikas tarnybon. Čia pirmadienio rytas, 7:48, diena žada būt saulėta ir neitin karšta +25. Tas gerai, nes aną savaitę +36 karštis truputį dusino.  Linkiu gero Pirmadienio ir Savaitės!

Pirmadienio rytas - tarnybon

Gera citata man atsiųsta el.paštu.

Rašytojas F.Kafka kartą pasakė :
 'Jums net nereikia išeiti iš savo kambario.Ramiai sėdėkite už stalo ir klausykitės.Net ir klausytis nereikia, tiesiog laukite.Ne, nelaukite, o išmokite nutilti nurimti ir būti vieni.Pasaulis pats atsivers prieš nustebusias jūsų akis.Jis neturės kito pasirinkimo, tik apimtas ekstazės raičiotis po jūsų kojomis "

O čia jau ankstyvas pirmadienio rytas. Šiandien - pirma diena į darbialį, į tarnybą, kaip prieškarinėje Rusijoje sakydavo "na službu!". Iš tiesų įdomus, skirtingas  žodžių skambesys. Apie "darbą" viskas lygtai aišku - lyg K.Marksas suteikė tam atspalvį. O vat žodis "tarnyba" jau kitaip skamba. Kažką atlieki, kažkam tarnauji - anksčiau būdavo Imperatoriui, Sovietų Sąjungai, arba kokiam bajorui. Jei Bajoras prasimano kokį nors verlą - tai jau ne tarnybą, o pramonė - "pramanas".      "Verslas" man kažkaip neskamba - lyg vartaliojiesi, sukinėji, spekuliuoji.  Pramanas geriau. Užuot tarnavęs kažkam - tėvynei, idealams, žmonėms (pvz.gydytojai). prasimanai sau kažką ir tuo užsiimi?  Tarsi du variantai - arba tarnauji, arba užsiimi pramanu.

Dar nežinau, kuo aš užsiimsiu komporacijoje Carbon Planet. Šiandien einu kaip į tarnybą. ir linkiu visiems gero Pirmadienio! - ar būtumėm tarnyboje ar pramane :-)

vėjo kryptis

... kitą rytą jūra tebebuvo lygi kaip veidrodis.  Laivas Vaiduoklis plūduriavo žemyn nutysusia bure. Virėjas tarškino puodus virtuvėje, ruonių medžiotojai ant denio lošė kortomis iš būsimų medžioklių laimikio, nors laimikis dar buvo nevertesnis nei lengvabūdiškas paauglio pažadas - jei įgulai seksis, jei bus palankus vėjas ir jei laivas užtiks keliaujančių  jūros ruonių bandas... Jūreiviai  pabodusiais nuo plūduriavimo veidais vangiai judėjo ant denio - tarsi dirbo laivybos darbą, bet kokia čia laivyba be vėjo!   //vaizdelis tema "Jūrų vilkas", Dž.Londonas. Toliau tęsiant pastraipą, be abejo, tylą turėjo nutraukti burės šiugždesys, lyg iš niekur atklydęs vėjo gūsis ir laivas palengva pajuda   //

Taip ir mano užsiėmimas darbu pajudėjo netikėtai - kaip vėjui papūtus. Kartais žmogau atrodo, kad pats tvarkai savo reikalus, sprendi kylančius klausimus, o žiūr! - aplinkybės viską pasuka netikėtai. Gerus tris mėnesius vis rašinėjau ir siuntinėjau savęs pasiūlymus visokiems spaudoje ir internete skelbiamiems trenerių, konsultantų ir projektų bei pokyčių vadovų darbams. Ir vis tie patys atsakymai - kaip Džekui Londonui plonučiai laiškai iš redakcijų, kuioms jis siuntė savo apsakymų rankraščius: ačių už dėmesį, jūsų pasisiūlymas tikrai mūsų vertinamas, bet kandidatai šiai pozicijai kaip niekada susirinko stiprūs... linkime jums sėkmės ateityje. Iki susitikimo akistata pavyko prasimušęs tik du kartus. Vieną sykį vos neužverbavo piramidinė konsultantų-"verslo architektų" gildija - girdi, mokėk jiems licenzijos mokestį ir komisinį, o jie tave kompetetingai apmokys ir pirmuosius klientus parūpins. Grynas akių dūmimas! Antras kartas buvo su konsultantais-auditoriais aplinkos neteršimo tema. Bet, kaip jau rašiau prieš savaitę - jie irgi pasirinko kažką iš labiau vietinių.

Kągi. Jei šiam prūde vėjas nepučia. tai nutariau įmerkti kojas kitam tvenkinį - statybos priemonių prekyboje ir laisvam mūrininkavime ;-)  Pirmas žingsnis - įsidarbint įrankių pardavėju konsultantu. Išpudruotą CV nustūmiau į krepšio dugną, susidėliojau nuotraukų komplektuką apie savo praktiką rąstinėje statyboje bei vidaus apdailoj ir patraukiau į stambiausią vietinę PasidarykPats tipo kriautuvę. Kompanija Bunnings nemaža ir bardzo pšyjemna - labai komandinis darbas matosi, kiteip sakant - stipri kuljtūra.  Įdomus pats atrankos procesas - trim pakopom. Pradžia - anketos duomenų pildymas internete ir 20-šimt keblių klausimų-situacijų sprendimas. Antra pakopa - grupinis interviu. Apie 20 kandidatų sueina į vieną vietą ir atlieka kelias užduotėles - prisistatymas, pasipasakojimas, darbo komandoje pratimas ir pan. Keli Bunnings darbuotojai  viską stebi ir įnirtingai žymisi. Iš tos grupės atrenkami keli, su kuriais surengiamas individualus interviu - kandidatas ir du Bunnings darbuotojai. Kandidatų būrys buvo margas - keli studentai, mandolinų meistras,  plaukimo intruktorius, aukštesniosios mokyklos dėstytojas ir t.t.  Nepaisant ausį kutenančio anglų k. akcento, patekau į trečiąjį etapą. Per interviu paplepėjom apie statybas šaltam klimate, apie tai kad pradėjus įrankių konsultantu po mėnesio gali tekti dirbt vidiniu treneriu ir visokias kitokias karjeros įdomybes. Pažadėjo paskambint po dienos. O prieš šį interviu ryte dar aplankiau Carbon Planet, pasiimt savo rekomendacinių raštų. Atiduodama raštus Viki pakomentavo, kad buvau labai arti ir t.t., bet pripažino kad vietinės darbo patirties nebuvimas yra didžiausias trūkumas. Tiek to. 

Kulniuoju  iš statybinio interviu ir svarstau - Bunnings darbas nepilnaetatinis, laisvu laiku reiks daugiau zuikių gaudyt - gal dar pasitaikys  kokie pavieniai  trenerio darbeliai ir reiks matyt registruoti laisvo mūrininko versliuką - ne tik kad mokesčius mokėt, bet ir vizos sąlygas išpildyt.

Bekulniuojant skambutis mobiliu - Viki iš Carbon Planet. Jų atrinktas kandidatas pakeitė savo ketinimus ir dabar makymų vadovo darbas siūlomas man. Ką daryti kai vėjai papučia kryžmai?

      / tęsinys - kitoje serijoje ;-) , o jei yra ūpas pakomentuot -  mielai prašau!/

Pragmatiškai/ekonomiškai

Pasaulio žinias purto popierinė-vertybinė krizė, Australija neišimtis. Tik kadangi čia pasaulio kraštas, tai ilgiau užtrunka bangų atvilniavimas. Politikai giriasi, kad ozy finansai labiau sureguliuoti ir kontroliuojami nei amerikoj, tai žiū! – pasekmės turėtų būt švelnesnės. ... nežinau, kaip su tuo švelnumu, bet pojūtis užtrunka ilgiau, kaip žirafai mintys per ilgą kaklą ... kita vertus faktas – valdiškas biudžetas nūnai čia perteklinis, tai yra iš ko dalinti... centrinis ozy bankas numetė palūkanas ir paspaudė komercinius, kad tas palūkanų auseles parodytų ir privatiems paskolų vartotojams; valdžia subsiduoja jaunus pirmojo būsto pirkėjus – iki šiol 10kAUD, o nuo pirmadienio duos 20kAUD (apie 40kLTL) dovanų perkantiems pirmąjį būtą ar namelį. Valdžia mėgsta reguliuoti – gal ir gerai. Pvz.: jei perki skalbimo mašiną su 4-ių ar daugiau žvaigždučių vandens taupumo reitingu – valdžia tau į kišenę įmeta 200 litų ir pan.
Darbo kompetencijų ir kvalifikacijų sritis irgi sureguliuota – jau rašiau, kad yra atestacija net ir duobkasiavimui. Labai mėgstami atsiliepimo laiškai iš ankstesnių darboviečių, pažįstamų ir pan. Ir pageidautina, kad būtų pietųaustralietiškas atsiliepimas, jei esi iš Viktorijos ar Queenslando valstijos – jau svetimšalis. Kai kaimynas kraustėsi į kitą nuomojamą butą, tai turėjo iš dabartinio nuomotojo išgaut laišką, kad mokesčius mokėjo reguliariai, naktimis netriukšmavo ir kitų kaimynų nusiskundimų nerasta. Tvarka ir Teisingumas!
Darbo paieškas tai įtakoja. Dar Lietuvoj būnant keli Australijoj gyvenę lietuvaičiai įspėjo, kad su darbo paieškom reikia „kietai“. Konsultacinei Carbon Planet mano kandidatūra matyt tuo ir neįtiko – „tamsus arkliukas“, nėra kam Adelaidėje paskambinti ir paklaust kas per vienas tas Paul/Povilas profesiniam lygmenį. Užjūriniai atsiliepimai nekotiruojami. Kaip ir bičiulis Frank iš Erfurto sakė: čia svarbu ne ką tu žinai, o kas teve pažįsta. Bet nėr ko nusimint – nedarbo lygis australijoj kritiškai žemas, tai neprapulsim. O gal apvaizda šiuo atveju išgelbėjo nuo prisirašymo kontoriniame anglinių kreditų perpardavimo darbe. Ne šiaip sau čia mėgstami daliniai ir sutartiniai darbai – galima pusę savaitės laisvai mūrininkaut, kitą pusę – mokytojat! Vieną kitą tokį sutinku. Nioko nepasakysi - darbo ir laisvalaikio pusiausvyra!

Ačiū's

užsukau pasmaguriauti blogo komentarais. ačiū, kas skaitot, ir kas žodelį brūkštelnat - į komentarus, mano meilui ar kas per Skype'ą palaikot. Ačiū už palaikymą. Juk turime laikytis, dalintis, visi esame kartu, esame - net jei pamirštame apie tai

p

Pavartėje

Ha! Margas gi pasaulis. Žiūr į dešinę - neliesta gamta ir didis žmonių susirūpinimas augalais ir gyvūnėliais. žiūr. į kairę - alinimas, abuojumas ir... viskas dzin, po manęs kad ir tvanas!

Prieš porą savaičių vėl panūdom iš miesto ištrūkti - kad ir neankštas tas miestas Adelaidė, ir aplinka mūsų pilna paukštelių :-) 
Beje - nors gatvė užstatymu primena Vilniaus Žvėryną - suprask, beveik centras! gretimais gyvenanti šeima laiko porą vištų ir gaidį - miesto ošimą kartkartėm pertraukia (ar papildo?) gaidžio kūkariekų! ...ar kiaušinį sudėjusios vištos patenkintas kudakavimas... o kitoje gatvės pusėje privataus namo daržinėje laikomas arklys! ir ne šiaip sau, o žirgas! jo buvimą išduoda tik gatvėje "priparkuota" arklių gabenimo priekaba ir ženklas ant kaltinės namo tvoros "sodininkams parduodame mėšlą". Tą žirgą tik vienąsyk probėgšmom pavyko pamatyt - ankstų sekmadienio rytą mergiotė-raitelė nužirgliojo juo į gretimą stadioną - pramankštint matyt. Į galvą neateitų Vilniaus priemiesty 7-iuose aruose laikyti žirgą! O čia kiekvienas savo laisvalaikį ir požiūrį realizuoja savaip...

Taigi - sušilus orams vėl sumanėm savaitgaliui ištrūkt į gamtą su palapine. Taigi su palapine ne taip paprasta! Nors Adelaidė iš kitų Australijos sostinių išsiskiria savo artigamtiškumu - Melburne ar Brisbane net nesvajotum iš miesto centro per 15min pasiekti paplūdimį ar miškingas kalvas!, bet palapinei vietos gamtoje, o ne kempinge teko ieškoti už 250km - Jorkšyro pusiasalyje. O ir ten - nesibaigiančiai aptvertos ganyklos ir kviečių laukai. Pavažiavę dar 150km būtume jau tikroj gamtoj - Flinders kalnuose ar Banginių įlankoje, bet nesinori gi trumpą savaitgalį paversti ištisu vairavimu.  Nuvažiavus 250km pradėjo temti ir buvom bestatą palapinę 40 metrų nuo žvyrkelio - medžiais ir krūmais apsodintoj žalioj juostoj, skiriančioj javų laukus nuo vieškelio. Bet nespėjau palapinės iš maišo išpurtyt, kai "čiūūžt!" privažiavo sunkvežimiukas ir fermerio bernas išlipo patikrint kas čia per stotelė - ar nereikia pagalbos ar ko... Geranoriškai, bet nuošalės ramybė jau ne ta. Nusprendėm dar pavažiuoti. Galiausiai sankryžoj radom žvyrkelį-akligatvį ir juo nudardėję apie 6km atsirėmėm į vartus - Privati Teritorija. Už vartų - į kairę ir dešinę nusidriekiantys javų laukai ir ganyklos, o tolumoje boluoja pajūrio kopos. Keliukas mažai naudojamas, tai ir įsikūrėm, che che.. prie vartų. Naktį girdėjos avių gugenimas, bet visa kita - Ramuma! 

Savaitgalis gamtos patvory... O ką! - pakely stagarų malkoms užtektinai, pavartės medis dovanoja šešėlį, prašalaičių nesmatyt - ko daugiau reikia!  
Antros dienos pusrytį pagaliau susipažinom su fermeriu. Dėdulis atvažiavo sunkvežimiuku avių apžiūrėt. Stabtelėjęs prie vartų apžvelgė mūsų stovyklą ir laužą... sakau jam "hope you don't mind?!" - suprask "ar netrukdo mūsų buvimas čia?" Toks gerbūviškas kreipinys nuramino dėdžių, tai po to dar gerą pusvalandį praplepėjom apie fermerio būties duoną ir nuotykius. Pasirodo ne visi gamtos gerbėjai tokie nuosaikūs kaip mes. Fermeris dažnai gauna remontuot taranu pralaužtus vartus, gaudyt avis pasklidusias po 20 kv.km smėlingų kopų erdves. Taigi, antros dienos rytą, pagėrę arbatos su fermeriu, nusprendėm pasiekt jūrą - ten kur poilsiautojams galima prieiti-privažiuoti. Vaizdas nuliūdino - pajūrio kopose apie 30-ies palapinių miestelis, o paplūdimiu, nepaisydami griežtai draudžiančių užrašų, nuolat zuja keturračiai bei krosiniai motociklai. Apsisukom ant kulnų ir grįžom atgal į prievartę patvory - toliau nuo dvitakčių variklių koncerto. Taigi taip puoselėja australai savo laukinę gamtą, kurios turi apsčiai.

Todėl ir nekeista, kad Australija dosniai savo padanges teršia akmens anglimi kūrenamų elektrinių dūmais. juk anglies ir erdvios padangės turi daugiau nei bet kuri kita pasaulio valstybė. Bepigu būnant čia baisėtis Indijoje šiukšlių užverstom pakelėm, kai čia yra erdvės kokių 100kv km vienam gyventojui.

Buvom viešoj paskaitoj apie klimato atšilimą ir kaip nuo jo beišsigelbėsim. Daug įdomių faktų, lentelių, liūdnų prognozių. Ir nemažai gražių technologinių projektų esama - penktadalį elektros Pietų Australija pasigamina vėjo jėgainėmis, mėgina jūros bangų elektrines (plūdurai kilnodami aukštyn-žemyn "mina" dinamą), saulės energijo rezervų esama tiek, kad elektra pašertų visą pasaulį... o angliakasyba iki šiol subsiduojama, uranas kasamas tik pardavimui, pas save atominių elektinių gin-die nereikia - baisu kad sprogs.... ir tt. ir tp.
Deklaruojant visuotiną meilę gamtai pamirštama miesto centre pastatyt bent vieną konteinerį perdirbamoms atliekoms.

Bet gražu, kad tokie seminarai vyksta - visuomenei šviesti.

kam įdomu - http://www.adelaide.edu.au/climatechange/seminars/climateqanda/

bei http://bravenewclimate.com/ Ech... kol žaibas netrenks, mužikas nepersižegnos.

gamtos nebeišgelbėsim, tai bent savo sąžinę...

Pagalandau liežuvį, apsivilkau išlygintus baltinius ir išėjau darbo ieškot - konsultacinė kompanija pavadinimu Carbon Planet (užsiima konsultacijomis kaip sumažinti anglies dvideginio išmetimą ir padeda verslams prekiaut anglies "kreditais"). Reikalingas mokymų vadovas. Būtų įdomu, antras pasimatymas rytoj. Kitavertus - šiandien pasiūlė būt įrankių konsultantu "pasidaryk pats" parduotuvėje - dirbi tris pusdienius į savaitę, o likusiu laiku galima laisvai mūrininkauti. Arba dumt pas fermerį į Jorkšyro pusiasalį - manau rastume bendrą kalbą. Žiūrėsim. 

Kita plotme - bičiulis Paul, katras priėmė pasisvečiuoti Wedge saloje, pasirodo pora metų yra vienuoliavęs saloje Anglijoje. Įdomi patirtis. Ne tik bliuzo, bet ir vienuolynų fanas. Paplepam su juo kartais ir įdomiai. Per jį pakliuvo rankosna Tomo Mertono maldelė. Laisvas vertimas skamba taip:

Mano Viešpatie,
  Mano Dieve,

aš neturiu supračio kurlink einu.
nematau kelio besidriekiančio priešaky.
ir negaliu žinoti, kur mano ėjimas nuves

ir savęs aš iš tiesų nepažįstu.
o tai, kad manau esąs Tavo valios sekėjas,
nereiškia, kad iš tiesų toks esu.

bet aš tikiu, kad mano troškimas patenkinti Tave
iš tiesų Tave džiugina.
Viliuosi, kad išreiškiu tą troškimą visame ką darau.
Tikiuosi, kad joks mano darbas
neapsieis be to troškimo.

ir aš žinau, kad man taip elgiantis,
Tu vesi mane teisingu keliu
net jei mažai ką aš žinosiu apie jį

todėl aš visuomet pasikliaunu Tavimi
net jei atrodau pasimetęs
kad ir mirties šešėly
aš nebijau, nes Tu esi visuomet su manimi
ir nepaliksi manęs vieno
mano rūpesčių akivaizdoj

Thomas Merton
thoughts in solitude

šeštadienio pavakarys be pavadinimo

Užsuko pas mus į svečius Kevinas – „Chevy Kevy“, bruzgynų ir senų Chevrole automobilių mylėtojas, sveriantis kokį 110 kg ir „dėvintis“ 110 tatuiruočių. Susipažinom su juo pakeliui pas Uluru uolą – jis gyvena ir dirba samdomu barmenu bei bet ko darbininku dykumos stotelėje Mount Ebenezer. Ta stotelė palieka įspūdį – 200 km iki bet kokios kitos „fermos“, stotelėje gyvena ir pakeleivius aptarnauja benzinu bei maistu 12 gyventojų – virėjos, valytojai, vandens siurblio prižiūrėtojas ir tt. Vandenį, beje, siurbia ir vamzdžiu atsiveda iš šulinio, esančio už 10 km.

Kevinas apie gyvenimą stotelėje atsiliepia glaustai: izoliacija. Padirbi pamainą – eini į savo kambarį, arba į dykumą pasižvalgyti, su augintiniu pažaisti. Augintinis – laukinis priklydęs kupranugariukas :-) Paskui vėl dirbi pamainą, paskui vėl sėdi kambary arba po dykumą žvalgaisi.
Bet matyt Kevinui patinka. Nors atrodo kaip nuožmus rokeris, siela poetiška. Gyvena ir mąsto dykumos ritmu. Su juo įdomu šnektelt apie aborigenus. Jis juos myli, bet nemėgina perprasti.

Australai nebando į užtremtuosius aborigenus žiūrėti kitaip, nei iš aukšto. Sako: - gi iki mūsų atvykimo (o aborigenai sako „invazijos“) tie juodukai blackfellas nesėjo nei grūdo, neturėjo nei lanko, nei rato.
Ir visgi, jie gyveno, džiaugėsi, meldėsi, medžiojo ir miegojo. Ir taip – tūkstančius metų. Nekariaudami tarpusavyje, gamtos nealindami.

Įdomu, kad baltoje visuomenėje žmogus apibūdinamas darbinės veiklos pobūdžiu. Kai pakeiti gyvenamą kontinentą ir sutinki naujus žmones – po kelių minučių pokalbio beveik visada (beveik! – nes būna išimčių) nuskamba klausimas – ką veiki (kuo dirbi). Savotiškas nepažįstamųjų pasitrynimas nosimis – kas tu_kas aš. Aborigenų visuomenėje toks klausimas būtų absurdiškas. Ką veikiu? – Gyvenu!
Ko gero geriau žmogų apibūdina ne KĄ jis veikia, o KAIP jis veikia. Šitą lengva pastebėti ir neklausiant. Tiesiog stebint, jaučiant. KAIP jis gyvena, kuo vedinas. Šis KAIP ko gero yra žmonių bendrystės pagrindas, ne profesinė priklausomybė verslininkų, gydytojų ar teisininkų klanui.

Šiandien sutikom naują bičiulį. Kartu su greta gyvenančia pietų australiete Betina surengėm nebereikalingų daiktų išpardavimą. „Garage sale“ čia labai įprasta – suneši daiktelius į garažą ar savo parkavimo vietelę, gatvėje pakabini skelbimą ir – visą dieną bendrauji su interesantais-pirkėjais.
Taigi – stabtelėjo automobilis, išlipo žmogelis su dviem berniokais, iš gymio – indas. Pirmiausia jis užsišnekėjo su Alexa, aš prisijungiau vėliau. Kalbėjom nuotrupom apie viską – Indiją, Lietuvą, apie jo sūnaus šachmatinius pomėgius, apie tai kas atvijo į Australiją. Jo mėgstamas posakis – aš laimingas žmogus! Turiu 90% laimės :-) Šimto nieks negali turėti. Žmogus šlubčioja, matyt avarijoj kažkokioj kadais buvęs. Gimęs Himalajų priekalnėse, visko ir visur matęs, Adelaidėje jau 7 metus. Sako „Sveiki atvykę!“. Penkiolikos minučių pažintis baigėsi jo priesaku kreiptis visada, jei kokios pagalbos reiktų ar, ką pavežti, ar panešti ar ką. Po valandos jis dar kartą užsuko – atvažiavo su žmona ir atvežė iš savo indiško restorano (kurį nusipirko prieš metus) pilną krepšį patiekalų - dovanų. Bičiulis vardu Amrisat. Jei buvosim Himalajų priekalnėse – kviečia apsistot savo namuose Musori. Na, manau, tuo tarpu Adelaidėje pabendrausim. Kitas jo posakis: nori rojaus –planuok 5’ms metams iš anksto ir veik, nori pragaros – elkis instinktyviai/ planuok 2”ms sekundėms.

Tiek to. Šiandien išdažiau kambario sienas (to paties, kurio glaistą šlifavau paprastuoju būdu –žiūr žinutę žemiau ;-).
Dažai akriliniai-vandeniniai, tai teptuką ploviau kriauklėje, bet kažkaip nesmagu. Juk tas akrilo “skonis” keliauja į kanalizaciją, po to į valymo įrengimus, bet galų gale – į žemę. Visgi chemija… nuodas. Australai gerokai įsisąmoninę gėlo vandens brangumą. Vanduo – visa ko pagrindas, svarbiau nei nafta ar platina.
… taigi baltoji civilizacija nuo rato ir lanko tiek pažengė “į priekį”, kad savo namų sienas tepa nuodais, maistą šildo elekromagnetiniu spinduliavimu ir t.t. Vardan patogumo, vardan “40 metų atsparumo gamtos poveikiui” darom tai, ko joks kitas gyvas organizmas nedarytų – alinam ir nuodijam savo namus… Keista. Aborigenai valgė iš medžio lapų bliūdukų – jei vaikas per žioplumą atsikąstų – nieko tokio, žarnynas tik prasivalys. Mūsų gi namų apyvokos daiktai pilni įspėjimų – saugot nuo vaikų!, nurijus – išvemti, akis nedelsiant praskalauti vandeniu!
Vandeniu… kuriuo plaunu akrilo teptuką.

Žemė ilgą laiką buvo pakanti savo žmonių padermės Vaikams.

Atidumas stebint ir išrankumas veikiant

Kažkur išmintingai pasakyta: “būk veiksme bet neveik”.
Patinka man tokios gražios filosofijos, tik klausimas, kur jų vieta kasdienoje. Jos gerai tinka vakarėjant, kai misliji vienas prieš saulėlydį, prisipylęs puodą arbatos, ar atsipūtęs kalbiesi su bičiuliu, kuris užsuko į svečius ir pertraukė kasdienių rūpesčių veikimo tinklą. Tada išties neveiki ir audi gražių minčių juostą.

Kažin ar yra toms filosofijoms pritaikymas veikloje, kai tiesiog dirbi, “ari”, tempi plūgą per padarytinų darbų sąrašą, o čia dar kas nors nutinka (“taip nebūna, kad kas nors neatsitiktų” – sakė šaunusis Šveikas, save šelmiškai vadinęs idiotu), taigi – kas nors nutinka ir dar papildo tą darbų sąrašą. Ir dar paerzina tave, tas kažkas netikėtai nutikdamas.

Va, ko gero, ta stebintina ar net suerzinanti akimirka, kai kažkas nutinka ir yra vieta galimam veiksmo neveikime pritaikymui.
Ta akimirka reikalinga atidumo ir meilės, nors taip noris greičiau tą kažką išspręsti, ir vėl, įsmeigus plūgus dumti-arti užsibrėžtą vagą.
Tą akimirką, kuri gali užtrukti minutę ar ištisas valandas – priklauso nuo nutikimo, turiu progą Pasirinkti. Pasirinkti sąmoningai, vedinas nuojatos, vedinas tikro supratimo ir žinojimo, Pasirinkti Darnos link. Arba praleisti tą progą.

… tokie pamąstymai aplanko, kai beglaistant kambario sienas, sulūžta šlifavimo mašina ir susierzinęs svarstai – ar mesti sienas ir gabent mašiną remontui (gal dar garantiją pritaikys), nes kitaip “gręsia ilgas ir varginantis” šlifavimas rankomis paskendus dulkėse… beje - iš dulkių susikūrė visata!...

…Gero, dėmesingo kasdienio pasirinkimo!
…Pasirinkimas padeda pažinti save aplinkoje ir tarp artimųjų.
…Nėra vieno teisingo atsakymo į iškilusį klausimą, yra tik Darnos kelias, kaip ieškoti deramo, Tavęs Paties verto atsakymo.

Darbo frontas. Įdomu, iš kur vėjas papūs?

Brolis mane praminė "laisvuoju mūrininku". Mat svarstau statybininkauti, rekonstruoti, įrenginėti būstus, kas čia, Adelaidėje, labai paklausu. Spauda vos ne kaukia: "ką darysim su įgūdžių ir amatų stygiumi! kur rasti nagingų žmonių!". Panašu, kaip Airijon nuverbuotų darbininkų Lietuvoj. Tik čia spraga didesnė ir pelningesnė. Mažai kas moka vinį įkalti. Įdomu kodėl? Kodėl šalyje, kurią sukūrė fermeriai, kalnakasiai, amatininkai, aukso ir nuotykių ieškotojai,,, trečia nuotykių ieškotojų kartą užmiršo, kaip ieškoti nuotykių, kaip sukurti laužą, kaip susiręsti pastogę... Peršasi išvada - patolgumas. Trečioji karta neįsivaizduoja kad gyvenime galima susidurti su nepatogumais, juolab negandomis. Viskas kas daroma, vyksta labai patogiai, komfortiškai ir saugiai.
Pvz. Vakar miesto šventėje buvo autorodeo pasirodymas. Tarptautinio masto šou meistrai! Labai "ispūdingas"sinchroninis manevravimas. Kaip atėjo laikas važiuoti dviem šoniniais ratais (iš vaikystės pamenu rusų komanda su Ladomis Žalgirio stadione važinėjo dviem ratais ir dar visi keturiese iš kabinosi išlipę ir užsikorę ant žiguliuko borto mojo publikai)... taigi, kai Adelaidės parodų centro stadione, stebint keliatūkstantinei publikai atėjo laikas važiuoti dviem ratais... iš angaro išriedėjo kitas automobilis ir, per trampliną pastatytas ant dviejų ratų, pamažu apvažiavo stadoną, po to saugiai sugrįžo į angarą. Įdėmiau įsižiurėjus, matosi prie vairuotojo durelių pritaisytas penktas ratas! Neduokdie, kad paslydę automobilis šono nenusibrozdintų...
Suprantu saugą darbe, bat kai kalba eina apie kaskadininkų meistriškumo pasirodymą...

Kitas pvz.: mūsų bute nusprendėm remontuotis kapitališkai - pakeisti langus. Firmoje paprašiau suskaičiuoti langų kainą. Pasakė. Po to sakau, o kaip dėl sumontavimo? Atklausia - katras aukštas? Antras - sakau. Ooo, tai reiks rimtos statybininkų brigados, reiks pastolius iš lauko statyt, kad langą pakeisti...
Tikrai taip pasakė, nejuokauju. Padėkojau ir pažadėjau apsvarstyti pasiūlymą su pastoliais. Kaži kokių pastolių reiktų Vilniuje, sumanius pasikeisti buto langus devintame aukšte. Langus užsisakiau kitoj kontoroj, praėjo mėnuo, užvakar atvežė. Pabeldė į duris - "kur, bose, pastatyt langus laikinai?" Čia, sakau, atneškit į vidų. Ooooo, sako, mes laiptais į viršų nenešam.... Sukrovė palei sieną lauke, nors laiptų tebuvo vienas maršas... Nieko, apsieisim patys, didysis 2,3m pločio langas jau puikuojasi savo vietoje.. be pastolių.

Užtai ir masina galimybė būt laisvuoju mūrininku. Visokio plauko vadybininkų čia pakanka, beto parduoti ir uždaryti savo dūšią į ofiso narvelį šiuo metu nelabai noris. Bet.. žiūrėsim iš kur vėjas papūs, prioritetas visgi užtikrinti vizos salygą - ne mažiau kaip 12 mėnesių pilno (35 val į savaitę) darbo. Vakar buvau pasišnekėt trenerių konsultantų kontoroje, kuri daugiausiai moko amatų (vis man nagai niežti ;-). Tai, sako, tu geriau pasisiūlyk pas mus direktoriaus pavaduotoju, nes treneriu negali būt be oficialios popierinės amatininko kvalifikacijos. Na gerai. Pasisūlysiu. Žiūrėsim kas bus. Nuo dabar pradėsiu aktyviai krutinti darbo klausimą - pasižvalgysiu po vadybos konsultavimo kontoras, na ir laisvo mūrininko licenzijos įsigijimą panagrinėsiu. Žiūrėsim, koks vėjas papūs.





Tuo tarpu buvo įdomus nutikimas - bendravardis Paul pakvietė dviem dienom į negyvenamą salą, kur turi nedidelį žemės sklypelį ir time-share viename iš keturių salos vasarnamių.
Paul - mielas dėdė, 66m amžiaus, dabar laisvas mokesčių apskaitininkas, jaunystėje Britanijoje buvo geležinkelio sargu ir trumpai grojo su Jethro Tull, po to hipishkai suorganizavo 5-ias ekspedicijas skersai Afriką iš viršaus žemyn, iš armijos nusipirktu ir perkontruotu ugniagesių automobiliu... Susibičiuliavom su juo per buto pirkimą tvarkiusią notarę Helen - irgi dūšioje iki šio hipuojančią RolingStones bosisto gerbėją)





Taigi, sala Pietų Vandenyne - Wedge island. 60 min skrydžio išsinuomotu šešiaviečiu.

Kairiam kampe - Paul, "salos meras", toliau - Mark laisvas suvirintojas/autoserviso meistras, o savaitgaliais - pilotas, Alex - aukštaūgis nekilnojamo turto agentas, na ir mudu su Alexa.



Sala 5km ilgio, viduržemio jūros klimatas, akmenys ir krumokšniai, medžių beveik nėra, 4 vasarnamiai saloje, pakilimo takas ir jūrinis švyturys. Gėlas vanduo tik iš lietaus, elektra - saulės baterijos + rezervinis generatorius. Pilna nykštukinių kengūrų, pingvinų, o palei pliaža kursuoja būrys delfinu.. nesusilaikiau - pukštelėjau i vandeni pas juos. Smagus gavosi atitrūkimas nuo buities. Kitą rytą abu su Alexa gavom žvejybos krikštą pliaže...






Paul įsimylėjęs salą iki ausų. Kalbina mane užsiimti vasarnamių saloje statyba.. Nežinau, kaip su statyba, bet pagyvent ten būtų įdomu. Pokario metais ten gyveno avių fermeris su šeima, o dabar tik vasarotojai pamainom apsilanko.


... beje - Pietų Australijon ateina vasara. Baigės žieminė rugpjūčio vėsuma.

Darni Santvarka

šią pasakėčią radau bičiulio blog'e. Ji taip gerai tinka aborigenų australijai! - negaliu nepasidalinti :-)

Indian Chief ‘Two Eagles’ was asked by a white government official,‘You have observed the white man for 90 years. You’ve seen his wars and his technological advances. You’ve seen his progress, and the damage he’s done.’
The Chief nodded in agreement. The official continued,‘Considering all these events, in your opinion, where did the white man go wrong?’
The Chief stared at the government official for over a minute and then calmly replied.‘When white man find land, Indians running it, no taxes, no debt, plenty buffalo, plenty beaver, clean water. Women did all the work, Medicine man free. Indian man spend all day hunting and fishing; all night having sex.’Then the chief leaned back and smiled.‘Only white man dumb enough to think he could improve system like that.’

Verta prisiminti - aborigenų santvarka,civilizacija, kultūra (mūsų akimis, galbūt, tuos žodžius reiktų rašyti "kabutėse") yra seniausia pasaulyje ir, ko gero, taikiausia...

Balsai Rytuose

..

Kaip Saulė nepamiršta patekėti kasryt?

- tai Paukščiai savo balsais Rytuose ją pažadina ir prikelia!

Džiaugsmas klausyt jų čiauškimo-giedojimo ir stebėt nurtūktgalviškus viražus :-)

Yra, kaip atrodo

Įdomių dalykų kartais nutinka. Paskui susimąstai... ir pasikrapštai galvą. Mistikai sako, kad mes patys susikuriam savo realybę; t.y. ar jauties palaimintas, ar jauties skriausdižmas - pats kaltas. Keli neseni nutikimai man gražiai tai pailiustravo.

Pirmasis įvyko mūsų kelionės į karštą Australijos centrą pradžioje. Išsinuomojom raudoną automobilį Hyundai, gan naujas, tik 29 kiloKM spidometre. Kad mažiau būtų neįprastumo vairuojant kaire kelio puse, pasirinkom variantą su automatine pavarų dėže. Nuomos punktas Koala Cars padavė raktelius ir - gero vėjo! Susukrovėm palapinę, miegmaišius ir pasikinkėm vėją :-) Kelias tolimas - pusantro tūkst.km.

Pavažiavus už Adelaidės į šiaurę šimtą km, staiga prasidėjo tyrai abiejose kelio pusėse. Kitą auto sutinki tik kas 5-10 min., nors kelias nacionalinės svarbos - pagrindinė magistralė, kertanti kontinentą iš viršaus į apačią. Pakrantėje miesteliai kas 50-70km, o toliau - mažos gyvenvietės kas 250. Taigi, išvažiavus į tyrus ir spustelėjus akceleratorių, "naujojo" Hyundai stoge pasigirdo keistas klegetavimas. Sumažini greitį - dingsta. Sustoju apžiūrėti -viskas atrodo gerai. Sunerimom. (pabrėžiu - čia gimė nerimas). Na, ratai, regis, laikosi, važiuojam toliau. Vėl barbenimas-klegetavimas. Vėl sustojam įpažiūrėti.. lygtai nieko. Po kelinto karto pagaliau pastebiu, kad priekinio siklo guma viršuje nepriklijuota, nuo vėjo išsitempia ir pradeda lapatuoti į stogą! Niekis, bet pasitikėjimas Koala Renta jau pakirstas -išnuomojo auto su palaidu stiklu!

Važiuojam toliau, saulutė po truputį leidžias, noris kiek galima toliau pirmąją dieną nuvažiuoti. Sustojam šalikelėje trumpai užkąsti prieš sutemas. Bedarinėjant duris ir bagažinę staiga pradeda klykti Hyundajaus signalizacija! Iki to net neįtariau, kad raudonas bėris turi signalizaciją! Paklykia ir nustoja.. bandau vesti variklį- nesieda, tik vėl klykia! Nerimas-nepasitenkinimas auga. Ką daryt? Gal kažko nesuprantu australiškuose automobiliuose.. bet nėra pas ką paklausti. O saulėleidžiasi, pro šalįnieks nevažiuoja. Pakilus pirmos kelionės dienos ūpas visai ataušo. Ir taip ir kitaip bandom pakaitom - klykia zaraza ir tiek. Skambinu į Koalas - ką patars šeimininkai.. bet nieks nekelia, penktadienio vakaras. O avarinio mobilaus tel. jie sąmoningai matyt neturi... Tolumoj sustoja policijos patrulis. Einu, paklausiu patarimo. Bet Alexa po keliolikto mėginimo, staiga užkuria automobilį be sirenos. Kame reikalas!? Aaaa! apžiūriu, kad pasirodo ant raktelio yre nedidukas signalizacijos mygtukas. Ir kaip nesusiprotėjom anksčiau! :-)

Sėdu važiuoti. Ir... velniava! Pavarų lazda užsikirto! Na, čia Koalos automobilis visai prarado pasitikėjimą. Diagnozė - užsiblokavo!. Ką reiks daryti, tempti kažkur negalima - automatinė dėžė. Gerai, kad nors sustojom kelkraštyje ant žvyro -naktį pralekianti fura neužkabins. Dar patampęs pavarų lazdą, nusprendžiu eit ieškot pagalbos. Gal gi kažko nesuprantiu australiškuose... o policijos patrulis per tą laiką iš horizonto dingo.. na, dėkui dievui, ženklas kelkraštyje rodo Snowtown 3 km. Alexa lieka budėti prie auto, o aš temstant kulniuoju į Snowtown - gal automechaniką rasiu, ar bent nakvynę..

Kulniuojant mintyse vis gaila gražios kelionės. Ką darysi... Pirmosios Snowtowno trobelės- tylu lyg išmirę. Einu toliau... OO! lyg autoservisas, ir regis dar kažkas viduje yra, nors penktadienio vakaras. Tikrai - apystoris australas kažką aiškinasi mobiliaku, kai pamojau per langą - sako - kas nutiko. Sugedau, sakau. O jis - ar esi Automobilistų asociacijos narys? ne, sakau, tai sako palauk,kolbaigsiu kalbėti.
Gerai: laukiu. Laukti teko kokias 15 min. supratau, kad asocijacijos narius jis privalo gvoltu aptarnauti. O kitus - šiaip sau. Galų gale pakalbėjęs išėjo į kiemą bendraut su manimi. Tai kas gi nutiko, klausia. Sakau - automatinė pavarų dėžė užsikirto, ar aš kažko nesuprantu, ar gali padėti, bent apžiūrėti/patarti? Jis sako -negaliu, automobilis, kaip sakei, nuomotas, aš prie jo prisiliest negaliu. Taštas.
Kulniuoju toliau. Dar skambinu į Lietuvą autospecialistui Gediminui, gal jis susidūręs su tokiais atvejais. Bet nekelia. Daugiau nežinau ką klausti. Gatvės gale lyg yra kažkokia gyvybė. Prieinu - Snowtowno užeiga! Na, gal čia kas nors su manim šnekės! Barmenas išklausęs palinguoja galvą užjaučiamai ir sako - čia turimnakvynę! Antram aukšte kambarėlis su plazminiu TV - 120 dol/parai, ir vakarien/ net galim pataisyti, jei uwsakysit iki 8 vakaro... 'svetingas'.Gerai, sakau, pagalvosiu. Gatvėje ženklas rodo, kad toliau yra kempingas. .. tai keliauju toliau merdinčio miestelio centro link, kur tas kempingas... ženklas prie apleisto stadiono rodo - čia. Patamsyje stovi fordas-kablukas, aplink vaikšto moteriškė su diideliu šuniu. Pasisveikina draugiškai, sakau sugedom, pavaros užsikirto, ar čia yra nakvynė? O jo! - atsako. Čia va galima palapinę pasistatyti, tik vandens nėra, bet anoje pašiūrėje prižiūrėtojas verda vakarienę - suprask, servisas. Tai sako atvažiuok, čia šalia pasistatyk.... iki greito-paskui pakalbėsim! ir nukuria su savo šuniu. Lengva sakyti - atvažiuok/pasistatyk. Aš gi jai sakiau, kad pavaros neveikia.
Tiek to - kulniuoju atgal. Pasiimsim su Alexa mantą ir apsigyvensim Snowtowno užeigos kambarėlyje su plazminiu TV iki pirmadienio - kol Koala Rent telefonas atsilieps. Aišku jie neapsidžiaugs - važiuoti 350 km. automobilio taisyt ar tempt.... Nekokia kelionė - vienas pirmųjų savaitgalių Australijoje, ir štai - dvi dienas kiurksosim apleistame miestelyje, o po to kažin ar iš vis pasieksim karštą Ozy centrą ir Uluru uolą..
Patamsiais randu kelią išmiestelio į autostradą. Autostradoje matau auto šviesas, bet ne ten kur palikau Alexą su Hyundajum. Kiek arčiau.
Prieinu, ogi Alexa atvairavo auto iki sankryžos! Valio! ...tai kaip pasitaisė užsikirtusi pavarų dėžė?! Ogi automatinėje mašinoje jungiant pavarą iš parkavimo padėties reikia stabdį laikyt nuspaudus! Kitaip lazda užblokuota saugumo sumetimais. Aš tą automatiškai-nesąmoningai dariau visą laiką, kol sukinėjomės Adelaidėje ir tt.. o kai klegetuojanti stiklo guma ir paslėpta signalizaciją sukėlė nepasitenkinimą, pavarą klibinau užgesintu varikliu. Dėl to ir diagnozė -Užsikirto! SUGEDO! O Koala telefono nekelia!!! Pasaulis yra, kaip tuo metu atrodo....

Po to riedėdami marsietiškais pezažais smagiai juokėmės, kad būtume laukę prie sniego miesto plazminio tv, kol atvažiuos Koala mechanikas ir paspaus stabdį... It's all in your head. It's all there buddy!

Kitas atvejas - Yra, kaip atrodo:
Hendry gatvės gretimybėje gyvena tokia murzių šeimą. Fanaberiškai kalbant - asocialūs. Du apžėlę broliai, kokių 30 metų. Kaimynka imigrantė airė jų bijo. Anądien vienas praėjo tiesiog pro mūsų langą ir lyg tarpkitko užmetė žvilgsnį įkambarį. Alexa viduje būdama nejuokais užpyko - ko jis goglinėja į svetimus kambarius. Paskui gatvėje sutikus jį pasekė ir tiesiai išdrožė, ką galvoja apie tokias manieras-tykotiprie svetimų langų. Po to dar airė pasakė, kad prieš dvi savaites jie nulupoinėjo visų namo pašto dėžučių spynas, lyg net policija buvo atvažiavus. Žodžiu - gali pasijaust, kad gyveni banditų apsuptyje. Yra, kaip atrodo. Kita vertus - kažkur gi jie gyventi turi. Tai kodėl ne šioje gatvėje? O be to - jei policija buvo, vadinasi juos prižiūri.. raminu save ir Alexą.
Juk kaip šauksi, taip ir atsišauks....
Alexa vėl pamatė "broliuką" pro mūsų langus kulniuojantį. Spitri akis nesnaudžia! Žiū - jis suka prie pašto dėžučių! Matyt plėš! Griebkim jį, Povilai!
... betgi gyvena jis šiame kieme. Jis gi tik savo pašto dėžutę patikrino. ir nieko.
Mes patys susikuriam savo realybę... savo baimes ir laimes.

Nuo tų įvykių praėję vos ne mėnuo. ir "kaimynystės broliukai" nebekelia nejaukumo, ir sniego miestas vis prisiminus šypseną sukelia.

Sukaktuvė

Du mėnesiai praėjo nuo nusileidimo Pietiniame Kontinente. Neprailgo. Desantininkų terminais – „nusileidom bėgadami“. Išžvalgyta Adelaidė ir jos apylinkės, įsigytas butas Plymptono vietovėje tarp jūros ir miesto /bus užsiėmimo pastatybininkauti-paapdailauti/, baigti kursai „Certificate IV in Training and Assessment“ /Australai bet kokiam darbui turi atestaciją-sertifikaciją, net duobių kasimui ar ožkų veisimui/ ir dar mielai paatostogavom: Alice Springs ir Uluru centre, Mount Gambier pietuose, Melburnas pietryčiuose. Po truputį iš keliautojų virstam vietos gyventojais – rezidentais, po truputį suvokiam Pietų Australijos gyventojo mentalitetą.
Kiekvienoje šalyje savi papročiai, sava istorija, sava vertybių sistema. Vienuolis Atma kartą užsiminė – svečioje šalyje gali užtrukti kelis metus, kol pradedi susigaudyti, kuo vartybių sistema čia skiriasi nuo tau įprastos... kol kas remsimės pirmu įspūdžiu:

Itin betarpiškas bendravimas tarp nepažįstamų. Jei pirmam sutiktam nepuoli pasakoti ką pusryčiavai, ar kaip tau patinka šiandienos oras, ar kad lietuviai geri krepšininkai bet nekokie futboloninkai it t.t. - jei nepradedi aktyviai taukšti – atrodai įtartinas arba spėjama, kad nemoki kalbos. Kartais užkalbintas netenku amo – anadien mokant už benziną kolonėlėje vadybininkas skaičiuodamas grąžą paklausė ką ketinu šiandien veikti?! Sakau – važiuoju namo į Adelaidę.Tai, sako, neblogai! –ilgoj kelionėj gali dainuoti su radija iki užkimimo! Šmaikštūs jie, žodžio kišenėje neieško, ir mėgsta savo (o ne pašnekovo) šmaikščia replika užbaigti pokalbį.

Kitas baltųjų vietos gyventojų bruožas – jau minėtas dėmėjimasis laukine gamta ir natūralių augalų atsodinimu,,, padarytos žalos gamtai atitaisymu.. Gražu pažiūrėti.

Ir tai kažkaip susiderina su „akla dėme“ santykiuose su tikraisiais vietos gyventojais aborigenais. Santykių nėra ir negali būti. Baltieji – dalginiai, Aborigenai – akmeniniai žmonės. Skirtingais dalykais matuojamos šios kultūros. Iki pat šeštojo dešimtmečio vyko savotiškas aborigenų genocidas... Aborigenai taikūs. Kitaip, nei Zelandijos maoriai ar Gvinėjos papuasai, nuo pat baltojo žmogaus išsilaipinimo (invazijos) Australijos žemėse, Aborigenai nesipriešino o tik nuolankiai traukėsi į bruzgynus. Tai baltieji nesibodėdami ėmė, kas patinka. Skaičiau vieną Juodojo autobiografiją, pavadintą „Forcibly removed“ (Perkelti per prievartą). Liūdna istorija. Autoriaus žodžiais tik šeštame dešimtmetyje prasidėjęs imigrantų antplūdis sužadino susidomėjimą aborigenų kultūra ir išjudino jų kaip „neliečiamųjų“ statusą. Tradiciniam XXa australui aborigenas – nežmogus, kengūra – pasėlių kenkėja, kurios mėsa tinka kaip jaukas vėžiams žvejoti ... Dabar gi australai sujudę pripažįsta, kad jei ne aborigenai ir kengūros, australo identitetas būtų tuščias kaip burbulas. Invazijos istorija - savotiška vietos baltųjų gyventojų (kažin ar australai – tauta) stigma.

XXIa šiame kontinente – savotiškas atgimimas. Visaip skatinama santaika, bendradarbiavimas, nors nelengva visai kontinento populiacijai pakeisti vertybinį „požiūrio kampą“. Pažįstamas storulis ex. baikeris Kevinas (Chevy Kevy – myli Ševrole automobilius ir turi ant kūno 101 tatuiruotę), dabar gyvenantis karštajame Australijos centre dykvietės užeigoje, per Kalėdas buvo paprašytas pabūti Seniu Šalčiu. Mielai atidirbęs dalindamas dovanėles baltiems vaikučiams, nusprendė užsukti į Aborigenų gyvenvietę ir pradžiuginti juodus vaikučius. Tai pastarieji Senelį Šaltį užpjudė šunimis, apiplėšė-atėmė maišą su cukiekrom,o nuo šunų besispardžiusio „Senelio“ aulinis batas iki šiol stypso užmestas ant vienos trobelės stogo. Karštą +40C naktį teko nešti skudurus baltajam šalčio ir taikos ambasadoriui.

…Tuo tarpu iki Adelaidės atplaukė mūsų Rusakalnėje sukrautas užgyvenų konteineris. Atgal į buitį!

Paveiksliukai, atstojantys ilgus pasakojimus

Atkaklusis Hyunday accent, palapinė ir begalinis kelias į tyrus:



Priešistorinės upės vaga ir laukiniai arkliai Aborigenų žemėse:


Marso kraštovaizdis ir marsiareigis accent




Priešistorinės jūros dugnas ir stovyklavietė "in the outback"




ULURU - žemė motina, 7 km skersmens monolitas


TatjaJuna - Uluru pusbroliai

ir vėl ji - Uluru





Savadarbė kalnakasybos technika CoberPedy ir kupranugarių lenktynės Alice Springs

raudonas Hot Red Center smėlis

tai ne Uluru - tai tiesiog kalnas


degalinė Aborigenų kaimelyje... :-)

Pietų Australija - nuo šiaurinių dykumų iki pietinių pušynų ir kopų

Taigi - pasivažinėjom mažumėlę. Hm. Per 15 dienų, nuomuoto Hyunday accent spidometras pasipildė daugiau nei 4500 km. Žemėlapyje ši kelionė atrodė taip:

- nuo Adelaidės į šiaurę, per Port Augusta, aukštyn į dykumas - pro Wamiera "draudžiamą teritoriją" (ten šaltojo karo metu buvo didžiausias pasaulyje poligonas raketiniams bandymams)

- dar aukštyn pro Coober Pedy - brangiųjų opalų kasyklas (didžiausia pasaulyje opalų radimvietė, ten kasa kas kam patinka, tik nusipirk licenziją už 170 LTL ir pirmyn - su pneumatiniu plaktuku rankose į šachtą)

- dar aukštyn iki Pietų Australijos siena su Northen Territory (Šiaurinė teritorija - tai tarsi laukinė valstija, kurioje dar yra Aborigenų, mėginančių gyventi natūraliai su gamta. Northen territorry atkaliai purtosi valstijos statuso, dideli žemės plotai joje yra sugrąžinti tikriesiems šeimininkams - Aborigenams, o čia gyvenantys baltieji - labiau nuotykių ieškotojai, nei sėslūs Pietų Australijos burgeriai)

- žemėlapyje kairiau, pro stotelę tyruose Mount Ebaneezer, į didžiojo akmens, Australijos širdies ULURU papėdę.

- toliau, vėl į viršų pro King Canyon, Marlene kilpa - pagaliau tikrasis tyrų pojūtis, 200 km riedant/kratantis itin duobėtu žvyrkeliu, gavus specialų leidimą važiuoti per Aborigenų žemes link Alice Springs - neoficialaus Australijos Red Hot center "sostinės".

- atgal, žemyn žemėlapiu "namo" į Adelaidę

- ir vėl į kelionę, pro Adelaidės kalvas (panašumas į Karpatus) žemėpiu žemyn, į pietus pro Victor Harbour iki miesto vulkaninių ežerų apsuptyje - Maount Gambier, dar žemiau - Port McDonel, kur klesti šeimyninė lobsterių-jūros vėžių žvejyba.

- pasiekus piečiausią Pietų Australijos tašką-"arti" Antraktidos, kelionė atgal, į viršų pro pietvakarinės pakrantės kopas ir nerijas, atgal į Adelaidę.

Gražią gamtą turi Australija, seniausias pasaulio kontinentas...

Kelioninė pertrauka

Savaitraštyje pertrauka - išvažiavom pasižvalgyti po raudonają dykumą žaliais pakraščiais.

Konservų savanoriai

Australai myli gamtą. Neperdedant. Ir myli nepasyviai, nepatyliukais – su padūsavimais žvelgiant į saulėlydį. Pvz. šeštadienį laikraščio antrame puslapyje pasakojimas apie finansų ministrą, kuris finansinių metų pabaigos įkarštyje (čia jie baigiasi birželio mėn.) pasiprašė dviejų dienų neapmokamų atostogų, kad galėtų savo užmiesčio sodyboje slaugyti sužeistą vombatą... (tokia mini-kengūrų veislė), kurį rado partrenktą šalikelėje... Straipsnyje svarstoma – ar leistina, kad aukštas pareigūnas biudžetų ir palūkanų normų nustatymo įkarštyje gautų atleidimą vombato slaugai... bet kiekvienas turi teisę į subalansuotą gyvenimą... tęsiama. Ministras per pestaruosius pora metų išslaugė ir paleido į laisvę pusšimtį sužeistų žvėrelių ir paukščių... va taip.
Kitas pvz - darbų sauga čia vadinama OHS (occupational health and safety) bet pastaraisiais metais pridėtos dar dvi raidės OHSWE (+Wellbeing +Environment). Suprask – kiekvienas darbo vietoje yra ATSAKINGAS už savo ir aplinkinių saugą ir sveikatą, + atsakingas už įtaką visų gerbūviui ir atsakingas už darbo poveikį Aplinkai. Toks humaniškai ekologiškas kapitalizmo veidas... Reikia pridėti, kad dėl darbų saugos australai - tikri paranojikai, lyginant prie ko aš pripratęs.

Šis savatraščio papildymas vėluoja, nes savaitgalį buvau išvažiavęs savanoriškai konservuoti. Yra tokia organizacija – Conservation Volunteers Australia. Jų projektai - suburia 4-8 gamtamylius savanorius (tiek turistus, tiek vietinius) ir veža tvarkyti paplūdimių, sodinti medžių upės vagoje, ravėti bruzgynų... Ir apylinkėmis gali pasigrožėti, ir gerą darbą nuveikti, ir su visokiais žmonėmis susipažinti. Man patiko, matyt draugausiu su jais ir ateityje. Peršasi pamastymas – ko trūksta, kad tokia nepelno siekianti organizacija gyvuotų Lietuvoje? CVA yra privati įstaiga, visoje Australijoje turi 130 automobilių, apie 300 administracijos darbuotojų – projektų vadovų. Juos samdo savivaldybės, nac.parkai, remia verslas. Už tuos pinigus jie perka sodinukus, įrankius, susimoka algas ir administruoja savanorius, kurių netrūksta! O atlieka darbus, kuriuos Lietuvoje laikytum viešaisiais pataisos darbais. Tik jie čia – prestižiniai! Verta perkelti tokią patirtį...

Kadaise bendramokslis Glebas pacitavo: “Palaiminti yra galintys keliauti…”. Visokių prasmių galima įžiūrėti tuose žodžiuose, o man dabar dėmesį patraukia keliavimo lengvumas. /Čia - vis atmenant mūsų užgyvetų daikčiukų konteinerį, kuris dabar plaukia kažkur prie Singapūro./ Keliaudamas gali neštis kuprinę, na, galbūt lagaminą, bet į jį susidedi tik būtiniausius daiktus. O kas žmogiu yra būtiniausia? Labai nedaug. Minimalistiškai – duonos riekė, vandens stiklinė, na ir skudurėlis, nuogumui pridengti ir nuo atvėsimo kūną apgint. Protui/dvasiai gal dar svarbu kadais surastas akmenėlis, ar į rankas pakliuvęs abrozdėlis, galbūt kryželis – palaikyti minčių skaidrumą, suteikti joms užuovėją. O kitkas.... „sujeta-sujet“ /rusiškai/ - drumzlės, apnašos ir tiek.
- na dar būt gerai pūkinė antklodė, stalas ir kėdė, ugniakuras ar geriau – dujinė viryklė, arba konvekcinė… :-) drumzlės... ...va! - Žmogui dar būtiniausia kitas žmogus. Kartais, kaip veidrodis, kartais, kaip bičiulis. Daugiausiai apie tai pasakytų Franklis, vokiečių konclageryje gerai tą perprato, todėl grįžtu prie temos – VISAI nepasiilgstam to konteinerio, plūduriuojančio prie Singapūro! Koks palaimingas būties lengvumas!
O daikčiukai plaukia, iriasi link mūsų , tarsi žeberklą dantytą mums į mentę įsmeigę, dabar traukia lyną. Aišku pasivis, aišku priplauks. Nebūsiu dekabristu – tam atminties krepšelyje yra daug ko vertingo- močiutės paveikslai, brolio išdrožta gitara, na dar beabejo ir gera, tvirta skalbinių lyginimo lenta ir tt... Kažkas yra pasakęs – žmogus be atminties yra tuščiaviduris. Bet galima būt patikslinti – „turėti atmintį“ ar „turėti atmintinus daiktus“? Galbūt geriausia skrynia atmintiniems daiktams yra širdyje?

Apie širdis ir jų skerspjūvius. Australai – pragmatiški ir praktiški. Gal net ciniški. Nereikia užmiršt- du šimtus metų jie kaip molį minko ir bando perlipdyti aborigenų civilizaciją. Minko nesibodėdami – kadais laikė juos gyvuliais ir žudė, po to pavadino juos sūnėnais/dukterėčiom ir bandė perauklėti, dabar sutrikę baltieji „kūrėjai“ krapšto galvas – kaip čia dar tuo čiabuvius civilizuotai integruoti. O anie nesiintegruoja ir tiek – gyvena būties ir dreamtime sankirtoje, ilgisi savo laisvų medžioklės plotų ir geria, kad užmiršti baltosios civilizacijos sukeltą skausmą. Mačiau būrelį kulniuojant skersai miesto alėjos – viena akim matai tarsi murzinų čigonų būrį, be prasmės valkataujančių, o kita – tik mintyse ištrink iš peizažo miesto statinius ir įdėk dykumos ir bruzgynų foną – matai šiuose kraštuose nuo amžių gyvenančios genties medžiotojus, keliaujančius link kito vandens šaltinio dykumoje.
Taigi, ciniškai, bet logiškai atrodė per australų televiziją transliuota laida Gunter’s ER – Giunterio greitosios pagalbos operacinė. Yra toks olandas patanatomas – visame pasaulyje pagarsėjęs savo skulptūromis, kurios sukurtos naudojant tikrų žmonių-pomirtinių donorų kūnus. Šokiruojančios, bet realistišiau nebūna skulptūros – pvz „Šachmatininkas“ prie šachmatų stalo pasodintas nuogas žmogaus kūnas, kuriame kaip architektūros paminkle atvertos atodangos – pusė galvos kaušo atidaryta, liemens skerspjūvis atvertas ir pan. Viskas chamikalais plastifikuota ir nulakuota. Negyva skulptūra, bet iš kadais buvusios gyvos mėsos ir kaulų. Tai toje TV laidoje Giunteris televizijos studijoje, kokių 50-ies žmonių auditorijos apsuptyje, duetu su profesionaliu TV laidų vedėju aiškina, kokios priežastys sąlygoja žmogaus mirtį avarijos ar plėšikiško užpuolio metu. Ir vaizdžiai tą iliustruoja pjaustydamas čia pat studijoje donorų kūnus. Kraujas iš anksto nuleistas, jei reikia sperspjūvio pvz per visą dubenį – tai kūnas užšaldytas ir pasitelktos pjovimo staklės. Brrrrrr... bet labai informatyvu.

Australai atviri, lengvai užkalbinami, pozityvūs, ir truputį skriagos. Vidutinai australai savo namus puošia minimaliai – labai praktiški. Kai dairėmės buto – keliuose buvom apsilankę.... kaip kiaulidėje L Tą patį pasakė prancūzė, čia gyvenanti 25 metus. Atėjęs į svečius kogero būsi pavaišintas makaronais, tik jei šventė, bus dešrelių ant grilio kelptų. Paklaus – ar nori salotų prie makaronų? Jei sakai „taip“ – į lėkštę prie spagečių priglaus žalią salotos lapą. Va taip. Nors uždarbiai dvigubai didesni lyginant su Lietuva, bet maisto ir būsto kainos irgi lygiai dvigubai didesnės. O vat benzinas kainuoja tik 3,5 LTL, tai kad žinotimėt kokia panika spaudoje ir televizijoje – kas bus kai benzinas pabrangs iki 3,8 LT!!! Ojojoj –visi transportininkai bankrutuos, prekybos centrų lentynos ištuštės, nes nebus kam prekių atvežti – Ojojoj! ARMAGEDONAS!

Nekilnojamo turto rinka – tiksliai sustyguota, kaip laikrodukas. Namas ar butas atviram pardavime neužsibūna ilgiau kaip 4 savaites. Visi pardavimai – tik per nekilnojamo turto agentūras. Jokio „iš rankų į rankas“. Įdomiausia, kad būsto apžiūrai yra paskiriamas tik ribotas laikas. Pvz. parduodamas namas ten ir ten, kaina – daugiau nei 430 000, atvira apžiūra šį sekmadienį nuo 13:00 iki 13:45 ir tuo pat laiku kitą sekmadienį. Ateini – ir apžiūrinėji kartu su būriu kitų interesantų. Jei susidomejai – užpildai agento paduotą lapą – parašai kokią kainą siūlai. Su pačiu sąvininku – jokio kontakto! Laikraštyje per keturis puslapius smulkiu šriftu surašytas atvirų apžiūrų grafikas artėjančiam savaitgaliui – išdėstytas pagal priemiesčių pavadinimus. Jei tik turi ūpą – gali savo šeštadienį paversti atvirų durų diena – nuo vienos apžiūros prie kitos, svarbu tik kad laikai nepersidengtų. Sąvininkas/pardavėjas – karalius. Nekilnojamo turto agentas – mažų mažiausiai princas. Pirkėjui lieka keliautojo vaidmuo :-)

Reikia dėmesio, kad prisimintum jog birželio 23 – trumpiausia metų diena čia, ilgiausia naktis. Joninių čia nieks nešvenčia – tiek to jau. Bet nepastebi ir trumpiausios dienos. Mudu su Alexa pasidarysim savaip gamtos virsmo paminėjimą – švęsim Saulėgrąžą.

Žiemos pradžia Adelaidėje

Sodelyje prie namo - mandarinų medis




Adelaidės botaniniame parke

Viskas čia plačiau

Toks įspūdis, kad Australų įpročiuose, viskas daroma, konstruojama plačiau. Ne tik elektros šakutės – su trim kojelėmis, tik vos mažensnės už britiškas. – gatvės plačios, su eismo juostas skiriančia veja, pastatai statomi į plotį – ne į aukštį, jei pėsčiųjų perėja-tunelis, tai vos ne tris kartus platesnė, nei būtų įprasta Lietuvoj, ar kur kitus Europoj. Automobiliai – kaip valtys, populiaru varikis su 6-iais cilindrais, kai kurie modeliai matyti Europoje, čia specialiai tiekiami su didesniu varikliu. Buitinė technika – nuo lygintuvo ar feno, iki viryklės ar skalbyklės – viskas masyviau, iš storesnės skardos/plastmasės. Tai tikios australietiškos tradicijos.
Aišku nieks nepastovu, keičiasi. Žiū – už lango eina moteris su dviem atžalėlėm. Moteris musulmoniškai apsigobus galvą, atžalos tamsaus gymio. Didesnėse parduotuvėse – mūsiškai maximose ir tomfilipsuose pilna plonos skardos ir plastmasės kinijos kilmės nedidukų fenų, skrudintuvių.

Australai – barbekiu tauta. „Šašlykine“ nedrįstu pavadinti to dujomis kūrenamo stalo-keptuvo, kurį turi kiekviena šeima ir kiekviena proga naudoja – kieme širškina dešreles, kepsnius ir t.t. Tų čirškintuvų dydis toks, kad regis pagal darbo saugos normas jie turėtų būti savaeigiai – su varikliu prie ratukų... Buvom vėl susitikę su Jenny – tetule savanore, katra mane pasitiko oro uoste. Klausiu Jenny – ar būna šašlykinių malkomis/anglimis kūrenamų? Neeee – sako, antiekologiška! O kaip, klausiu, su židiniais privačiuose namuose? O! Tai jau snobiška praeitis! – atsako. Tiek daug CO2 tie malkų kūrenimai į atmosferą išmeta!

Dauguma čia pasišildo elektra – dabar žiema, nors dienos šiltos apie 15Cč bet naktį krenta iki 5C, tai naudojami elektrinia/aliejiniai radiatoriai ant ratukų, arba stacionarūs kondicionieriai-šildytuvai. Įdomu, kad net ir elektros iš tinklo „žalumas“ yra skeptiškai matuojamas. Valdiškas reikalavimas – nuo šių metų visuose naujai statomuose namuose/butuose vandens šildymui turi būt įrengti saulės kolektoriais arba saulės baterijos. Maistui daugelis privačių namų naudoja lietaus vandenį – prie Jenny namelio stovi dviejų kubų talpa surenkanti nuo stogo lietaus vandenį. Oras grynas, lietūs nerūgštingi.. kodėl gi ne?

Jenny pavežiojo mus pusdienį pietų link į Cape Jervis – nuo jo matosi Kengūrų sala. Pakeliui pagaliau pirmąsyk pamatėm kengūras, besiganančias prie plento – kaip aveles, tik aišku laukinės. O vakarienei užeigoje Jenny at Alexa užsisakė kengūrienos – aš irgi smalsumo dėlei paragavau. Nieko – kaip stirniena. Nors truputį graudu laukinės Skippy kumpį ragauti, bet nei kiek negeriau jautieną šlamšti, katra buvo auginta vien dėl žmogaus užgaidų.

Cape Jarvis švyturys.

Sandoriai čia pagrįsti reputacija. Rekomendaciniai laiškai, kredito reitingas lydi kiekvieną sutartį. Kol darbo neturi, su mobilaus ryšio operatoriumi pasirašyti sutartį beveik nėra šansų, kad ir milijoną sąskaitoje turėtum – tokios taisyklės, tokie papročiai. Mobilus ryšys geras – 3G, televizija irgi skaitmeninė. Per atsitiktinumą, tik kelis kitus salonus aplankę, pagaliau gavom ir mobilų internetą ir mobiliuosius telefonus, nes vadybininkė Mimi zinojo kaip sistema veikia – mane užregistravo kaip namų šeimininką, kurio partnerė dirba, Alexą – kaip namų šeimininkę, kuriuos partneris dirba, ir štai – turim naminį interneto ryšį. Reiks Mini nunešti gėlių puokštę.

Pakėlus šaknis

pirmadienis, birželio 9d.

Bičiuliai, Artimieji klausia – na, o koks jausmas būti ten?
Jausmas įdomus.
Žmogus – tarsi tvarinys tarp medžio ir paukščio. Žmogus gali įleisti šaknis ir gali pakelt sparnus.
Jaučiuosi pakėlęs šaknis. Išvykimo rūpesčiai, kelionės ir atvykimo nuotykiai jau blėsta, nyksta į laiko miglą. Bet migla gaubia ir dabartį. Koks čia oras? Koks vanduo? Kas per žmonės? Jau paragavęs, jau įkvėpęs, bet dar nesuprantu, šaknys dar pakeltos ir sparnai dar virpa.

Kai keliauji apsižvalgyti, atostogauti – įspūdžiai atgaivina, bet stipri gija, kaip inkaro lynas, kaip namo pamatas, jungia su namais, su gimta žeme.
Man, išvykusiam/atvykusiam – ilgiau nei atostogoms, jausmas, kad gija su tėviške ir artimaisiais nors ir bus nepertraukiama visuomet, bet gyvybės syvų kaip medžiui šaknis ji nebetiekia taip gausiai, kaip namie. Inkaras pakeltas, pamatai sujudinti; jei ką – tai naują šaknį reikia suleisti kur esu - štai čia.

Įdomu, kad praėjus dešimtadieniui, naujos vietos įspūdžiai apsiglosto ir prasideda darbas su praeitos vietos, praeitų žmogiškų santykių sušukavimu. – kokie ryškūs sapnai! Apie tai, kas likę ten... toli, ir tarsi vyksta dabar. Sąmonė užbaigia nebaigtus darbus, suriša palaidus siūlelius.
Nesinori skubėti, geriau supurenant dirvą užlyginti grėbliuku, nenustumdyti buldozeriu.

Kai šaknys pakeltos, naujoje vietoje noris apsiprasti su atidumu, kol dar rutina neatbukino juslių. Ką aš atsinešu iš ten? Ką galiu duoti čia? Ką palikau ten? Kas mane maitins čia?
O kita vertus, ten ir čia – tik proto žaidimas. Žmonės, meilė-viltis-ir-juokas yra visur. Darnai dirva visuomet čia pat po kojomis. Čia ir dabar – kur bestovėtų tavo kojos! Su Meile ir su Pagarba.

Pakėlus šaknis

pirmadienis, birželio 9d.

Bičiuliai, Artimieji klausia – na, o koks jausmas būti ten?

Jausmas įdomus.
Žmogus – tarsi tvarinys tarp medžio ir paukščio. Žmogus gali įleisti šaknis ir gali pakelt sparnus.
Jaučiuosi pakėlęs šaknis. Išvykimo rūpesčiai, kelionės ir atvykimo nuotykiai jau blėsta, nyksta į laiko miglą. Bet migla gaubia ir dabartį. Koks čia oras? Koks vanduo? Kas per žmonės? Jau paragavęs, jau įkvėpęs, bet dar nesuprantu, šaknys dar pakeltos ir sparnai dar virpa.

Kai keliauji apsižvalgyti, atostogauti – įspūdžiai atgaivina, bet stipri gija, kaip inkaro lynas, kaip namo pamatas, jungia su namais, su gimta žeme.
Man, išvykusiam/atvykusiam – ilgiau nei atostogoms, jausmas, kad gija su tėviške ir artimaisiais nors ir bus nepertraukiama visuomet, bet gyvybės syvų kaip medžiui šaknis ji nebetiekia taip gausiai, kaip namie. Inkaras pakeltas, pamatai sujudinti, jei ką – tai naują šaknį reikia suleisti kur esu - štai čia.

Įdomu, kad praėjus dešimtadieniui, naujos vietos įspūdžiai apsiglosto ir prasideda darbas su praeitos vietos, praeitų žmogiškų santykių sušukavimu. – kokie ryškūs sapnai! Apie tai, kas likę ten... toli, ir tarsi vyksta dabar. Sąmonė užbaigia nebaigtus darbus, suriša palaidus siūlelius.

Nesinori skubėti, geriau supurenant dirvą užlyginti grėbliuku, nenustumdyti buldozeriu.

Kai šaknys pakeltos, naujoje vietoje noris apsiprasti su atidumu, kol dar rutina neatbukino juslių. Ką aš atsinešu iš ten? Ką galiu duoti čia? Ką palikau ten? Kas mane maitins čia?
O kita vertus, ten ir čia – tik proto žaidimas. Žmonės, meilė-viltis-ir-juokas yra visur. Darnai dirva visuomet čia pat po kojomis. Čia ir dabar – kur bestovėtų tavo kojos. Su Meile ir Pagarba.

Pakėlus šaknis

pirmadienis, birželio 9d.

Bičiuliai, Artimieji klausia – na, o koks jausmas būti ten?

Jausmas įdomus.
Žmogus – tarsi tvarinys tarp medžio ir paukščio. Žmogus gali įleisti šaknis ir gali pakelt sparnus.
Jaučiuosi pakėlęs šaknis. Išvykimo rūpesčiai, kelionės ir atvykimo nuotykiai jau blėsta, nyksta į laiko miglą. Bet migla gaubia ir dabartį. Koks čia oras? Koks vanduo? Kas per žmonės? Jau paragavęs, jau įkvėpęs, bet dar nesuprantu, šaknys dar pakeltos ir sparnai dar virpa.

Kai keliauji apsižvalgyti, atostogauti – įspūdžiai atgaivina, bet stipri gija, kaip inkaro lynas, kaip namo pamatas, jungia su namais, su gimta žeme.
Man, išvykusiam/atvykusiam – ilgiau nei atostogoms, jausmas, kad gija su tėviške ir artimaisiais nors ir bus nepertraukiama visuomet, bet gyvybės syvų kaip medžiui šaknis ji nebetiekia taip gausiai, kaip namie. Inkaras pakeltas, pamatai sujudinti, jei ką – tai naują šaknį reikia suleisti kur esu - štai čia.

Įdomu, kad praėjus dešimtadieniui, naujos vietos įspūdžiai apsiglosto ir prasideda darbas su praeitos vietos, praeitų žmogiškų santykių sušukavimu. – kokie ryškūs sapnai! Apie tai, kas likę ten... toli, ir tarsi vyksta dabar. Sąmonė užbaigia nebaigtus darbus, suriša palaidus siūlelius.

Nesinori skubėti, geriau supurenant dirvą užlyginti grėbliuku, nenustumdyti buldozeriu.

Kai šaknys pakeltos, naujoje vietoje noris apsiprasti su atidumu, kol dar rutina neatbukino juslių. Ką aš atsinešu iš ten? Ką galiu duoti čia? Ką palikau ten? Kas mane maitins čia?
O kita vertus, ten ir čia – tik proto žaidimas. Žmonės, meilė-viltis-ir-juokas yra visur. Darnai dirva visuomet čia pat po kojomis. Čia ir dabar – kur bestovėtų tavo kojos. Su Meile ir Pagarba.

No worries! /Nėr ko susirūpinti!

Sekmadienį žingsniuojant plačia gatve link parduotuvės, dėmesį patraukė žmonių būrys ant šaligatvio - lyg žioplių minia susirinkus paziūrėti gatvės vaidinimo. Vaidinimo būta iš tikrųjų! Aukcionas - parduodamas namas. Priešais namą jau visą savaitę stovėjo skydas, skelbiantis, kad birželio 1 dieną 12:00 čia vyks šio namo aukcionas.

Veiksmas atrodė taip: prie namo durų stovi kostiumuotas nekilnojamo turto agentas su plaktuku ir papkute rankose, šalia jo - tetulė asistentė. Agentas nenutrukstama greitakalbe beria:
- penki šimtai aštuoniasdešimt trys tūkstančiai čia prie medžio, 583K čia prie medžio, 583K pirmas šaukimas, O! penki šimtai aštuoniasdešimt keturi tūkstančiai ant šaligatvio, 584 ant šaligatvio::::: 585 tūkstančiai ant pievutės, 585 ant pievutės... ir t.t. - tikras aukcionas! Į aukciono dalyvius taip ir kreipiasi be skrupulų - ant pieveles, ant asfalto... :-) 10aru sklypa su nenauju namu galu gale pardavė už 612 tūkstančių australijos dolerių, į pabaigą kaina kilo skūpai - pridedant po 500 dol.
Toks vaizdas, kad pinigus jie čia skaičiuoja skrupulingai. A la suvalkietiškai.
O vat elektroninė bankininkystė gan palaida - internetiniam pinigų tvarkymui tėra vienas prisijungimo slaptažodis - kaip kokiam hotmail'ui, ir jokių kodų kortelių ar generatorių.. Rami tauta! Labai retas kuris atsiskaitydamas kortele suvedinėja pin"ą (nors tokia galimybė yra visada) - pardavėjas net nedrįsta tikėtis, kad tūlas klientas stengsis įsiminti dar kažkokius skaičiukus. Dėk parašą ir tiek.

Gana apie pinigus. Krinta į akis australų mėgiamas posakis "no worries!" (nėr ko susirūpinti!). Ką nors paklausi praeivio, ar parduotuvėje - viską paaiškina nuodugniai /labai nuodugniai!/ ir atsisveikinant palinki No worries! Toks jųjų įprotis.

Adelaidės oro uostas irgi nustebino savo "no worries" požiūriu. Pasitinkantys atskrendančius keleivius yra įleidžiami į pačią atvykimo salę - prie pat lėktuvo rankovės! Aišku, prieš tai reikia pereiti patikrinimą-prasiskanuoti metalo detektoriais. Iš Londono per Sidnėjų atskridusią Alexą taip ir pasitikau - tiesiai prie lėktuvo vartų :-)

Po truputį aiškėja Adelaidės demografija. Pasak jau trejus metus čia pragyvenusio induso taksisto, Adelaidė ne tik studentų, bet ir pensininkų miestas. Iš visos Australijos pensijinio amžiaus sulaukę žmonės mėgsta persikraustyt į Adelaidėje plačiai išsibarsčiusius ir gausius "senolių kotedžų" kaimelius. Gausu darbo vietų senolių priežiūros srityje, dėmesį patraukia sporto salės senoliams, visokiausių elekrinių vežimėlių ir mopedų prekybos salonai.

Beje - apie mopedus ir dviračius. Australai, nors arši automobilistų tauta (kartais save pavadina visuomene "4 automobiliai vienai šeimai", o bet to tikru automobiliu laikomas tik 6-ių cilindrų "arkliukas") dviračių ir dviratininkų čia gausu. Visur kelkraščiuose pažymėti ir rimtai naudojami dviračių takeliai, vairuotojai neužgaulioja dviratininkų, o pastarieji - visi su šalmais ir su vos temstant įjungiamais baltais ir raudonais mirkcinčiais žibintais.

Nors miestas lėkštas, kalvos prasideda tik rytiniuose priemiesčiuose, po truputi atsiranda nauja veislė - elektrodviračiai su ličio-jono baterijomis. Bateriju pokas nedidelis - kaip du išilgai sujungti litriniai pieno pokeliai. Variklis sumontuotas rato ašyje. Minti pedalus būtina - elektrovariklis tik pagelbsti įgauti pagreitį ar įveiktį įkalnę. Su elektrosvariklio pagalba vienu įkrovimu galima nuvažiuoti 30-50km, maks greitis 30km/h. Puiki priemonė važinėjantiems į darbą, kad nesupluktum, ir ypač, kai čia taip retai lyja.

Pasak to paties taksisto, imigrantų atžvilgiu Adelaidė dar gan konservatyvi. Sidnėjus ar Melburnas jau tikri kosmopolitiški/daugiakultūriniai centrai, o čia - indusai ir kiniečiai dar susilaukia pašaipų, nors ir nepiktybiškų.
Sudalyvavau imigracinės tarnybos susirinkime naujiems atvykėliams. Vyksta kartą per mėnesį. "Ministerijos" salėje susirinko apie 60 žmonių, iš jų mažiau nei penktadalis baltieji europiečiai, kiti - kiniečiais, indai, korėjiečiai. Matyt Adelaidės konservatyvumas ilgai neišsilaikys. Toks vaizdas, kad darbo rankų, ypač specialistų ir visokiausių meistrų čia trūksta kaip reikiant.

Beje - pusryčiams verdant kiaušinių pralinksmino smulkmena - australietiški vištų kiaušiniai šypsosi! Nedidelis triukas - atspausdinti ant kiekvieno kiaušinio brūkšnį ir porą taškų, o efektas mielas :)

Kitą savaitę pradėsim tirti būsto pasiūlą Adelaidės priemiesčiuose ir po truputį "čiupinėti" darbo rinką. Imigracine tarnyba rekomenduoja pora savaiciu pasavanoriauti - taip lengviau apsiprantama su vietiniais paprociais. Ziuresim.