ačiū už nedelstą reagavimą į nelietuviškus rašmenis savaitraštyje; irgi nedelsiau ir susiradau kur macOS'e lietuvybė pakavota. nepatogumas tik dėl išdėstymo klaviatūroje - aš gi pratęs prie ibm'nio ąžerty varianto o čia lietuvybė tik ant skaičių. Ką gi - proga keistis, pritaikyti įpročius. manau sutarsiu su apple'u.
Tarnyboje ta tema irgi įdomiai vystosi. Abu bendrovės įkūrėjai (viens- kompiuterijos mokslininkas duomenų suspaudimo srityje ir kits- verslus aplinkos mylėtojas) yra Apple kompiuterių gerbėjai. Bendrovei įgavus pagreitį, prieš metus jie pasitelkė kuopą profesionalių verslo direktorių; jų tarpe vienas mėgsta Apple, bet pripratęs prie ms-office, kiti - prieraišūs Windows-Office vartotojai ir niekur nenori keistis. Pirmųjų argumentas - apple aplinkoj viskas intuityviau, be to nėra virusų ir applų gamintojai aktyviai remia aplinkos neteršimą. Antrieji sako - visas pasaulis naudoja windows-msoffice, todėl plėsdami verslą į kitas šalis turim atsižvelgti į partnerių įpročius.
Tai kasdieną gražu stebėti religijų karą. Direktoriai kardu ir krauju siekia pakrikštyti kontoros darbuotojus į msoffice tikėjimą, leidžia naudotis apple bažnyčios pastatu, bet altorius turi būt msoffice. Pastarieji gi viešos inspekcijos metu rodo msoffice altoriaus buvimą, bet tarnybines apeigas bevelija atlikti appleinėmis priemonėmis. Diktatas ir rezistencija ;-) Beje, kontoros moto nuo senų laikų: "Be the Change" pagal Mahatma Gandi (tik pats būdamas pokyčiu gali keisti pasaulį). Lengva pasakyti, sunkiau padaryti. Bet įmanoma.
šitam kare man tenka lankytis abiejose stovyklose. Kadangi esu pavadintas mokymų vadovu, tai praėjusią savaitę pirmąsyk susirinkom mokymo(si) tema. kol kas apšilimui - apie tai kaip mokinam kolegas naujai kuriamose atstovybės. bet jau matos kad mokymas supurena dirvą pačių mokymuisi.
Prie namų buvo pamokantis nutikimas. Pirmame aukšte po mumis gyvenę kaimynas Trevoras (50-metis viengungis, tarnaujantis tiekimo vadybininku prie australijos kariuomenės ir nuolat apsinešęs lengvu šnapso dūmeliu), nusprendė pagaliau žengti platų žingsnį - pardavė butą ir pasiėmęs paskolą nusipirko namą, kur turės daugiau vietos armijos tiekime užsitarnautiems gėriukams sukrauti, ir bus kiemas valčiai laikyti, kurią apleistą jau gerą dešimtmetį rūdys graužia tolimam angare. Sėkmės jam ir jo valčiai.
Taigi parduoto buto nauji šeimininkai pradėjo dažyt rūkalais prisaikdintas sienas - ruošia butą pelningam nuomininkui. Pirmąją darbų dieną jie pašeimininkavo kieme (kiemas bendras - šešių butų gyventojai dalinas) - mano dviračio apdangalą /kainavusį šiašiazdzešimt liitų pasidaryk pacs krautuvėje/ palaikė Trevoro palikta šiukšle, netinkama net dažomo buto grindims uždengti ir išmetė į konteinerį, o mano rankinį pjūklą, baldų konstravimo karštinėje paliktą kieme po medžiu, įvertino kaip gerą radinį ir prichvatizavo - pasidėjo savo virtuvėje ant palangės.
Grįžtu dviračiu iš tarnybos namo - gi prapuolė mano dviratį naktimis nuo lietaus ir gvelbių akių sauganti audeklas! o pjūkliukas (kad ir nelabai tikęs) - puikuojasi kaip trofėjus naujakurių virtuvėje! Burbtelėjau tą pastebėjimą Alexai. Alexa nedelsia reaguoti (neveltui graikiška šaknis "alexa.." reiškia žmonių sergėtoja ir gynėja. Žmonės šiuo atveju tai aš. Sako - neleisiu australams mano meškiną skriausti! Darom tvarką - registruokim incidentą policijoje ar ką, neaišku kas per vieni tie naujakuriai. Bruzdesį nugirdusi kaimynka Betina tuoj pat prisidėjo - rašom peticiją ir prisegam prie naujakurių durų - grąžinkit ką suradę! Policijos kol kas neveliam.
Kiek vėliau tą pat vakarą dviračio dangalą radau konteineryje.. Bet karas jau paskelbtas, ir mano nuotaika - prodykim "jiems" kad tokie fyntai lengvai nepraeis! O gal tai ne savininkai o riestapirščiai statybininkai? Reik tęst tyrimą. Taigi dangalą pakavojau namie po vonia, o peticiją palikau kabot ant durų. Konfrontacijos bacila lengvai plinta :-)
Kitą rytą Alexa patikrino statybininkų brigados padorumo laipsnį - sutriuškino juos į miltus, bet miltuose atradus jog padorumo vistik būta, sudarė paliaubas su gėlių puokėte. Statybininkų "brigada" tebuvo viena moteriškė. Nieko, santykiai po ugnies ir vandens tampa tik glaudesni.
Statybininkė pasakė, kad kiemo daiktelius aprinko buto šeimininkai.
Grįžtu tąvakar iš tarnybos - statybininkai išteisinti, bet atsako į rašytinę peticiją nuo šeimininkų nerasta, o pjūklas dingęs ir nuo palangės. Na, manau, "jie" bruka uodegą ir slepia įkalčius. /Bushas irgi turbūt taip galvojo apie Huseino atominius ginklus Irake/. Džyruodamas baldinę lentą atsarginiu pjūkliuku galvoje kuriu scenarijus ir galimus žingsnius - kaip parodyt kieno čia teisybė.
... bet įdomūs ženklai patraukia dėmesį. Pjoviau kelias lentas. Kai pjaunu su galva pilna minčių apie "atsaką" - pjūklas paslysta ir iškerta špukę gražioje faneruotės pusėje. Mintis galvoje "nuplaunu" - kita lenta pjaunas gerai. Kai "atsako" idėjos vėl pradeda vystytis - ir vėl špukę iškertu gražioje lentoje..
Tą vakarą, nei kitą rytą "atsako" plano neįgyvendinau (nors turėjau sukonstravęs puikų "ėjimą").
Praėjo savaitė, man būnant tarnyboje pjūklą grąžino Alexai, dėl apdangalo apgailestavo, kad nesurado, nors apėjo visus kiemo konteinerius. Pasiūlė nupirsią naują. Ačiū neverta.
Penktadienį ištraukiau slapuką iš po vonios - dviratis naktimis vėl miega po apklotu.
Gyvenu ir mokausi kurti taikius ateities scenarijus.
O šeštadienį buriavime pagaliau susigaudžiau kokia mūsų įgulos pozicija varžybose.
Nors finišą dažnaiusiai kertam vieni paskutiniųjų, turnyro lentelėje užimam garbingą trečią vietą, nes, pasirodo, mūsų laivė yra seniausia, sunkiausia ir mažiausiai pritaikyta lenktynėms tarp viso dvyliktuko jachtų. O įgula (iki mano prisirašymo) - vyriausia amžiumi. Tadėl lenktyniaujam ne su konkrečiais oponentais, o su laiku ir su senutės laivės noru/nenoru prisitaikyti prie mūsų gerų ketinimų. Turnyro lentelėje rezultatai apskaičiuojami pritaikant laivių skirtumus sulyginantį koeficiantą. Kaip ir gyvenimuose.
