Pasaulio žinias purto popierinė-vertybinė krizė, Australija neišimtis. Tik kadangi čia pasaulio kraštas, tai ilgiau užtrunka bangų atvilniavimas. Politikai giriasi, kad ozy finansai labiau sureguliuoti ir kontroliuojami nei amerikoj, tai žiū! – pasekmės turėtų būt švelnesnės. ... nežinau, kaip su tuo švelnumu, bet pojūtis užtrunka ilgiau, kaip žirafai mintys per ilgą kaklą ... kita vertus faktas – valdiškas biudžetas nūnai čia perteklinis, tai yra iš ko dalinti... centrinis ozy bankas numetė palūkanas ir paspaudė komercinius, kad tas palūkanų auseles parodytų ir privatiems paskolų vartotojams; valdžia subsiduoja jaunus pirmojo būsto pirkėjus – iki šiol 10kAUD, o nuo pirmadienio duos 20kAUD (apie 40kLTL) dovanų perkantiems pirmąjį būtą ar namelį. Valdžia mėgsta reguliuoti – gal ir gerai. Pvz.: jei perki skalbimo mašiną su 4-ių ar daugiau žvaigždučių vandens taupumo reitingu – valdžia tau į kišenę įmeta 200 litų ir pan.
Darbo kompetencijų ir kvalifikacijų sritis irgi sureguliuota – jau rašiau, kad yra atestacija net ir duobkasiavimui. Labai mėgstami atsiliepimo laiškai iš ankstesnių darboviečių, pažįstamų ir pan. Ir pageidautina, kad būtų pietųaustralietiškas atsiliepimas, jei esi iš Viktorijos ar Queenslando valstijos – jau svetimšalis. Kai kaimynas kraustėsi į kitą nuomojamą butą, tai turėjo iš dabartinio nuomotojo išgaut laišką, kad mokesčius mokėjo reguliariai, naktimis netriukšmavo ir kitų kaimynų nusiskundimų nerasta. Tvarka ir Teisingumas!
Darbo paieškas tai įtakoja. Dar Lietuvoj būnant keli Australijoj gyvenę lietuvaičiai įspėjo, kad su darbo paieškom reikia „kietai“. Konsultacinei Carbon Planet mano kandidatūra matyt tuo ir neįtiko – „tamsus arkliukas“, nėra kam Adelaidėje paskambinti ir paklaust kas per vienas tas Paul/Povilas profesiniam lygmenį. Užjūriniai atsiliepimai nekotiruojami. Kaip ir bičiulis Frank iš Erfurto sakė: čia svarbu ne ką tu žinai, o kas teve pažįsta. Bet nėr ko nusimint – nedarbo lygis australijoj kritiškai žemas, tai neprapulsim. O gal apvaizda šiuo atveju išgelbėjo nuo prisirašymo kontoriniame anglinių kreditų perpardavimo darbe. Ne šiaip sau čia mėgstami daliniai ir sutartiniai darbai – galima pusę savaitės laisvai mūrininkaut, kitą pusę – mokytojat! Vieną kitą tokį sutinku. Nioko nepasakysi - darbo ir laisvalaikio pusiausvyra!
Friday, October 17, 2008
Sunday, October 12, 2008
Ačiū's
užsukau pasmaguriauti blogo komentarais. ačiū, kas skaitot, ir kas žodelį brūkštelnat - į komentarus, mano meilui ar kas per Skype'ą palaikot. Ačiū už palaikymą. Juk turime laikytis, dalintis, visi esame kartu, esame - net jei pamirštame apie tai
p
Pavartėje
Ha! Margas gi pasaulis. Žiūr į dešinę - neliesta gamta ir didis žmonių susirūpinimas augalais ir gyvūnėliais. žiūr. į kairę - alinimas, abuojumas ir... viskas dzin, po manęs kad ir tvanas!
Prieš porą savaičių vėl panūdom iš miesto ištrūkti - kad ir neankštas tas miestas Adelaidė, ir aplinka mūsų pilna paukštelių :-)
Beje - nors gatvė užstatymu primena Vilniaus Žvėryną - suprask, beveik centras! gretimais gyvenanti šeima laiko porą vištų ir gaidį - miesto ošimą kartkartėm pertraukia (ar papildo?) gaidžio kūkariekų! ...ar kiaušinį sudėjusios vištos patenkintas kudakavimas... o kitoje gatvės pusėje privataus namo daržinėje laikomas arklys! ir ne šiaip sau, o žirgas! jo buvimą išduoda tik gatvėje "priparkuota" arklių gabenimo priekaba ir ženklas ant kaltinės namo tvoros "sodininkams parduodame mėšlą". Tą žirgą tik vienąsyk probėgšmom pavyko pamatyt - ankstų sekmadienio rytą mergiotė-raitelė nužirgliojo juo į gretimą stadioną - pramankštint matyt. Į galvą neateitų Vilniaus priemiesty 7-iuose aruose laikyti žirgą! O čia kiekvienas savo laisvalaikį ir požiūrį realizuoja savaip...
Antros dienos pusrytį pagaliau susipažinom su fermeriu. Dėdulis atvažiavo sunkvežimiuku avių apžiūrėt. Stabtelėjęs prie vartų apžvelgė mūsų stovyklą ir laužą... sakau jam "hope you don't mind?!" - suprask "ar netrukdo mūsų buvimas čia?" Toks gerbūviškas kreipinys nuramino dėdžių, tai po to dar gerą pusvalandį praplepėjom apie fermerio būties duoną ir nuotykius. Pasirodo ne visi gamtos gerbėjai tokie nuosaikūs kaip mes. Fermeris dažnai gauna remontuot taranu pralaužtus vartus, gaudyt avis pasklidusias po 20 kv.km smėlingų kopų erdves. Taigi, antros dienos rytą, pagėrę arbatos su fermeriu, nusprendėm pasiekt jūrą - ten kur poilsiautojams galima prieiti-privažiuoti. Vaizdas nuliūdino - pajūrio kopose apie 30-ies palapinių miestelis, o paplūdimiu, nepaisydami griežtai draudžiančių užrašų, nuolat zuja keturračiai bei krosiniai motociklai. Apsisukom ant kulnų ir grįžom atgal į prievartę patvory - toliau nuo dvitakčių variklių koncerto. Taigi taip puoselėja australai savo laukinę gamtą, kurios turi apsčiai.
Deklaruojant visuotiną meilę gamtai pamirštama miesto centre pastatyt bent vieną konteinerį perdirbamoms atliekoms.
Pagalandau liežuvį, apsivilkau išlygintus baltinius ir išėjau darbo ieškot - konsultacinė kompanija pavadinimu Carbon Planet (užsiima konsultacijomis kaip sumažinti anglies dvideginio išmetimą ir padeda verslams prekiaut anglies "kreditais"). Reikalingas mokymų vadovas. Būtų įdomu, antras pasimatymas rytoj. Kitavertus - šiandien pasiūlė būt įrankių konsultantu "pasidaryk pats" parduotuvėje - dirbi tris pusdienius į savaitę, o likusiu laiku galima laisvai mūrininkauti. Arba dumt pas fermerį į Jorkšyro pusiasalį - manau rastume bendrą kalbą. Žiūrėsim.
Kita plotme - bičiulis Paul, katras priėmė pasisvečiuoti Wedge saloje, pasirodo pora metų yra vienuoliavęs saloje Anglijoje. Įdomi patirtis. Ne tik bliuzo, bet ir vienuolynų fanas. Paplepam su juo kartais ir įdomiai. Per jį pakliuvo rankosna Tomo Mertono maldelė. Laisvas vertimas skamba taip:
Mano Viešpatie,
Mano Dieve,
aš neturiu supračio kurlink einu.
nematau kelio besidriekiančio priešaky.
ir negaliu žinoti, kur mano ėjimas nuves
ir savęs aš iš tiesų nepažįstu.
o tai, kad manau esąs Tavo valios sekėjas,
nereiškia, kad iš tiesų toks esu.
bet aš tikiu, kad mano troškimas patenkinti Tave
iš tiesų Tave džiugina.
Viliuosi, kad išreiškiu tą troškimą visame ką darau.
Tikiuosi, kad joks mano darbas
neapsieis be to troškimo.
ir aš žinau, kad man taip elgiantis,
Tu vesi mane teisingu keliu
net jei mažai ką aš žinosiu apie jį
todėl aš visuomet pasikliaunu Tavimi
net jei atrodau pasimetęs
kad ir mirties šešėly
aš nebijau, nes Tu esi visuomet su manimi
ir nepaliksi manęs vieno
mano rūpesčių akivaizdoj
Thomas Merton
thoughts in solitude
Prieš porą savaičių vėl panūdom iš miesto ištrūkti - kad ir neankštas tas miestas Adelaidė, ir aplinka mūsų pilna paukštelių :-)
Beje - nors gatvė užstatymu primena Vilniaus Žvėryną - suprask, beveik centras! gretimais gyvenanti šeima laiko porą vištų ir gaidį - miesto ošimą kartkartėm pertraukia (ar papildo?) gaidžio kūkariekų! ...ar kiaušinį sudėjusios vištos patenkintas kudakavimas... o kitoje gatvės pusėje privataus namo daržinėje laikomas arklys! ir ne šiaip sau, o žirgas! jo buvimą išduoda tik gatvėje "priparkuota" arklių gabenimo priekaba ir ženklas ant kaltinės namo tvoros "sodininkams parduodame mėšlą". Tą žirgą tik vienąsyk probėgšmom pavyko pamatyt - ankstų sekmadienio rytą mergiotė-raitelė nužirgliojo juo į gretimą stadioną - pramankštint matyt. Į galvą neateitų Vilniaus priemiesty 7-iuose aruose laikyti žirgą! O čia kiekvienas savo laisvalaikį ir požiūrį realizuoja savaip...
Taigi - sušilus orams vėl sumanėm savaitgaliui ištrūkt į gamtą su palapine. Taigi su palapine ne taip paprasta! Nors Adelaidė iš kitų Australijos sostinių išsiskiria savo artigamtiškumu - Melburne ar Brisbane net nesvajotum iš miesto centro per 15min pasiekti paplūdimį ar miškingas kalvas!, bet palapinei vietos gamtoje, o ne kempinge teko ieškoti už 250km - Jorkšyro pusiasalyje. O ir ten - nesibaigiančiai aptvertos ganyklos ir kviečių laukai. Pavažiavę dar 150km būtume jau tikroj gamtoj - Flinders kalnuose ar Banginių įlankoje, bet nesinori gi trumpą savaitgalį paversti ištisu vairavimu. Nuvažiavus 250km pradėjo temti ir buvom bestatą palapinę 40 metrų nuo žvyrkelio - medžiais ir krūmais apsodintoj žalioj juostoj, skiriančioj javų laukus nuo vieškelio. Bet nespėjau palapinės iš maišo išpurtyt, kai "čiūūžt!" privažiavo sunkvežimiukas ir fermerio bernas išlipo patikrint kas čia per stotelė - ar nereikia pagalbos ar ko... Geranoriškai, bet nuošalės ramybė jau ne ta. Nusprendėm dar pavažiuoti. Galiausiai sankryžoj radom žvyrkelį-akligatvį ir juo nudardėję apie 6km atsirėmėm į vartus - Privati Teritorija. Už vartų - į kairę ir dešinę nusidriekiantys javų laukai ir ganyklos, o tolumoje boluoja pajūrio kopos. Keliukas mažai naudojamas, tai ir įsikūrėm, che che.. prie vartų. Naktį girdėjos avių gugenimas, bet visa kita - Ramuma!
Antros dienos pusrytį pagaliau susipažinom su fermeriu. Dėdulis atvažiavo sunkvežimiuku avių apžiūrėt. Stabtelėjęs prie vartų apžvelgė mūsų stovyklą ir laužą... sakau jam "hope you don't mind?!" - suprask "ar netrukdo mūsų buvimas čia?" Toks gerbūviškas kreipinys nuramino dėdžių, tai po to dar gerą pusvalandį praplepėjom apie fermerio būties duoną ir nuotykius. Pasirodo ne visi gamtos gerbėjai tokie nuosaikūs kaip mes. Fermeris dažnai gauna remontuot taranu pralaužtus vartus, gaudyt avis pasklidusias po 20 kv.km smėlingų kopų erdves. Taigi, antros dienos rytą, pagėrę arbatos su fermeriu, nusprendėm pasiekt jūrą - ten kur poilsiautojams galima prieiti-privažiuoti. Vaizdas nuliūdino - pajūrio kopose apie 30-ies palapinių miestelis, o paplūdimiu, nepaisydami griežtai draudžiančių užrašų, nuolat zuja keturračiai bei krosiniai motociklai. Apsisukom ant kulnų ir grįžom atgal į prievartę patvory - toliau nuo dvitakčių variklių koncerto. Taigi taip puoselėja australai savo laukinę gamtą, kurios turi apsčiai.
Todėl ir nekeista, kad Australija dosniai savo padanges teršia akmens anglimi kūrenamų elektrinių dūmais. juk anglies ir erdvios padangės turi daugiau nei bet kuri kita pasaulio valstybė. Bepigu būnant čia baisėtis Indijoje šiukšlių užverstom pakelėm, kai čia yra erdvės kokių 100kv km vienam gyventojui.
Deklaruojant visuotiną meilę gamtai pamirštama miesto centre pastatyt bent vieną konteinerį perdirbamoms atliekoms.
Bet gražu, kad tokie seminarai vyksta - visuomenei šviesti.
kam įdomu - http://www.adelaide.edu.au/climatechange/seminars/climateqanda/
bei http://bravenewclimate.com/ Ech... kol žaibas netrenks, mužikas nepersižegnos.
Pagalandau liežuvį, apsivilkau išlygintus baltinius ir išėjau darbo ieškot - konsultacinė kompanija pavadinimu Carbon Planet (užsiima konsultacijomis kaip sumažinti anglies dvideginio išmetimą ir padeda verslams prekiaut anglies "kreditais"). Reikalingas mokymų vadovas. Būtų įdomu, antras pasimatymas rytoj. Kitavertus - šiandien pasiūlė būt įrankių konsultantu "pasidaryk pats" parduotuvėje - dirbi tris pusdienius į savaitę, o likusiu laiku galima laisvai mūrininkauti. Arba dumt pas fermerį į Jorkšyro pusiasalį - manau rastume bendrą kalbą. Žiūrėsim.
Kita plotme - bičiulis Paul, katras priėmė pasisvečiuoti Wedge saloje, pasirodo pora metų yra vienuoliavęs saloje Anglijoje. Įdomi patirtis. Ne tik bliuzo, bet ir vienuolynų fanas. Paplepam su juo kartais ir įdomiai. Per jį pakliuvo rankosna Tomo Mertono maldelė. Laisvas vertimas skamba taip:
Mano Viešpatie,
Mano Dieve,
aš neturiu supračio kurlink einu.
nematau kelio besidriekiančio priešaky.
ir negaliu žinoti, kur mano ėjimas nuves
ir savęs aš iš tiesų nepažįstu.
o tai, kad manau esąs Tavo valios sekėjas,
nereiškia, kad iš tiesų toks esu.
bet aš tikiu, kad mano troškimas patenkinti Tave
iš tiesų Tave džiugina.
Viliuosi, kad išreiškiu tą troškimą visame ką darau.
Tikiuosi, kad joks mano darbas
neapsieis be to troškimo.
ir aš žinau, kad man taip elgiantis,
Tu vesi mane teisingu keliu
net jei mažai ką aš žinosiu apie jį
todėl aš visuomet pasikliaunu Tavimi
net jei atrodau pasimetęs
kad ir mirties šešėly
aš nebijau, nes Tu esi visuomet su manimi
ir nepaliksi manęs vieno
mano rūpesčių akivaizdoj
Thomas Merton
thoughts in solitude
Saturday, September 27, 2008
šeštadienio pavakarys be pavadinimo
Užsuko pas mus į svečius Kevinas – „Chevy Kevy“, bruzgynų ir senų Chevrole automobilių mylėtojas, sveriantis kokį 110 kg ir „dėvintis“ 110 tatuiruočių. Susipažinom su juo pakeliui pas Uluru uolą – jis gyvena ir dirba samdomu barmenu bei bet ko darbininku dykumos stotelėje Mount Ebenezer. Ta stotelė palieka įspūdį – 200 km iki bet kokios kitos „fermos“, stotelėje gyvena ir pakeleivius aptarnauja benzinu bei maistu 12 gyventojų – virėjos, valytojai, vandens siurblio prižiūrėtojas ir tt. Vandenį, beje, siurbia ir vamzdžiu atsiveda iš šulinio, esančio už 10 km.
Kevinas apie gyvenimą stotelėje atsiliepia glaustai: izoliacija. Padirbi pamainą – eini į savo kambarį, arba į dykumą pasižvalgyti, su augintiniu pažaisti. Augintinis – laukinis priklydęs kupranugariukas :-) Paskui vėl dirbi pamainą, paskui vėl sėdi kambary arba po dykumą žvalgaisi.
Bet matyt Kevinui patinka. Nors atrodo kaip nuožmus rokeris, siela poetiška. Gyvena ir mąsto dykumos ritmu. Su juo įdomu šnektelt apie aborigenus. Jis juos myli, bet nemėgina perprasti.
Australai nebando į užtremtuosius aborigenus žiūrėti kitaip, nei iš aukšto. Sako: - gi iki mūsų atvykimo (o aborigenai sako „invazijos“) tie juodukai blackfellas nesėjo nei grūdo, neturėjo nei lanko, nei rato.
Ir visgi, jie gyveno, džiaugėsi, meldėsi, medžiojo ir miegojo. Ir taip – tūkstančius metų. Nekariaudami tarpusavyje, gamtos nealindami.
Įdomu, kad baltoje visuomenėje žmogus apibūdinamas darbinės veiklos pobūdžiu. Kai pakeiti gyvenamą kontinentą ir sutinki naujus žmones – po kelių minučių pokalbio beveik visada (beveik! – nes būna išimčių) nuskamba klausimas – ką veiki (kuo dirbi). Savotiškas nepažįstamųjų pasitrynimas nosimis – kas tu_kas aš. Aborigenų visuomenėje toks klausimas būtų absurdiškas. Ką veikiu? – Gyvenu!
Ko gero geriau žmogų apibūdina ne KĄ jis veikia, o KAIP jis veikia. Šitą lengva pastebėti ir neklausiant. Tiesiog stebint, jaučiant. KAIP jis gyvena, kuo vedinas. Šis KAIP ko gero yra žmonių bendrystės pagrindas, ne profesinė priklausomybė verslininkų, gydytojų ar teisininkų klanui.
Šiandien sutikom naują bičiulį. Kartu su greta gyvenančia pietų australiete Betina surengėm nebereikalingų daiktų išpardavimą. „Garage sale“ čia labai įprasta – suneši daiktelius į garažą ar savo parkavimo vietelę, gatvėje pakabini skelbimą ir – visą dieną bendrauji su interesantais-pirkėjais.
Taigi – stabtelėjo automobilis, išlipo žmogelis su dviem berniokais, iš gymio – indas. Pirmiausia jis užsišnekėjo su Alexa, aš prisijungiau vėliau. Kalbėjom nuotrupom apie viską – Indiją, Lietuvą, apie jo sūnaus šachmatinius pomėgius, apie tai kas atvijo į Australiją. Jo mėgstamas posakis – aš laimingas žmogus! Turiu 90% laimės :-) Šimto nieks negali turėti. Žmogus šlubčioja, matyt avarijoj kažkokioj kadais buvęs. Gimęs Himalajų priekalnėse, visko ir visur matęs, Adelaidėje jau 7 metus. Sako „Sveiki atvykę!“. Penkiolikos minučių pažintis baigėsi jo priesaku kreiptis visada, jei kokios pagalbos reiktų ar, ką pavežti, ar panešti ar ką. Po valandos jis dar kartą užsuko – atvažiavo su žmona ir atvežė iš savo indiško restorano (kurį nusipirko prieš metus) pilną krepšį patiekalų - dovanų. Bičiulis vardu Amrisat. Jei buvosim Himalajų priekalnėse – kviečia apsistot savo namuose Musori. Na, manau, tuo tarpu Adelaidėje pabendrausim. Kitas jo posakis: nori rojaus –planuok 5’ms metams iš anksto ir veik, nori pragaros – elkis instinktyviai/ planuok 2”ms sekundėms.
Tiek to. Šiandien išdažiau kambario sienas (to paties, kurio glaistą šlifavau paprastuoju būdu –žiūr žinutę žemiau ;-).
Dažai akriliniai-vandeniniai, tai teptuką ploviau kriauklėje, bet kažkaip nesmagu. Juk tas akrilo “skonis” keliauja į kanalizaciją, po to į valymo įrengimus, bet galų gale – į žemę. Visgi chemija… nuodas. Australai gerokai įsisąmoninę gėlo vandens brangumą. Vanduo – visa ko pagrindas, svarbiau nei nafta ar platina.
… taigi baltoji civilizacija nuo rato ir lanko tiek pažengė “į priekį”, kad savo namų sienas tepa nuodais, maistą šildo elekromagnetiniu spinduliavimu ir t.t. Vardan patogumo, vardan “40 metų atsparumo gamtos poveikiui” darom tai, ko joks kitas gyvas organizmas nedarytų – alinam ir nuodijam savo namus… Keista. Aborigenai valgė iš medžio lapų bliūdukų – jei vaikas per žioplumą atsikąstų – nieko tokio, žarnynas tik prasivalys. Mūsų gi namų apyvokos daiktai pilni įspėjimų – saugot nuo vaikų!, nurijus – išvemti, akis nedelsiant praskalauti vandeniu!
Vandeniu… kuriuo plaunu akrilo teptuką.
Žemė ilgą laiką buvo pakanti savo žmonių padermės Vaikams.
Kevinas apie gyvenimą stotelėje atsiliepia glaustai: izoliacija. Padirbi pamainą – eini į savo kambarį, arba į dykumą pasižvalgyti, su augintiniu pažaisti. Augintinis – laukinis priklydęs kupranugariukas :-) Paskui vėl dirbi pamainą, paskui vėl sėdi kambary arba po dykumą žvalgaisi.
Bet matyt Kevinui patinka. Nors atrodo kaip nuožmus rokeris, siela poetiška. Gyvena ir mąsto dykumos ritmu. Su juo įdomu šnektelt apie aborigenus. Jis juos myli, bet nemėgina perprasti.
Australai nebando į užtremtuosius aborigenus žiūrėti kitaip, nei iš aukšto. Sako: - gi iki mūsų atvykimo (o aborigenai sako „invazijos“) tie juodukai blackfellas nesėjo nei grūdo, neturėjo nei lanko, nei rato.
Ir visgi, jie gyveno, džiaugėsi, meldėsi, medžiojo ir miegojo. Ir taip – tūkstančius metų. Nekariaudami tarpusavyje, gamtos nealindami.
Įdomu, kad baltoje visuomenėje žmogus apibūdinamas darbinės veiklos pobūdžiu. Kai pakeiti gyvenamą kontinentą ir sutinki naujus žmones – po kelių minučių pokalbio beveik visada (beveik! – nes būna išimčių) nuskamba klausimas – ką veiki (kuo dirbi). Savotiškas nepažįstamųjų pasitrynimas nosimis – kas tu_kas aš. Aborigenų visuomenėje toks klausimas būtų absurdiškas. Ką veikiu? – Gyvenu!
Ko gero geriau žmogų apibūdina ne KĄ jis veikia, o KAIP jis veikia. Šitą lengva pastebėti ir neklausiant. Tiesiog stebint, jaučiant. KAIP jis gyvena, kuo vedinas. Šis KAIP ko gero yra žmonių bendrystės pagrindas, ne profesinė priklausomybė verslininkų, gydytojų ar teisininkų klanui.
Šiandien sutikom naują bičiulį. Kartu su greta gyvenančia pietų australiete Betina surengėm nebereikalingų daiktų išpardavimą. „Garage sale“ čia labai įprasta – suneši daiktelius į garažą ar savo parkavimo vietelę, gatvėje pakabini skelbimą ir – visą dieną bendrauji su interesantais-pirkėjais.
Taigi – stabtelėjo automobilis, išlipo žmogelis su dviem berniokais, iš gymio – indas. Pirmiausia jis užsišnekėjo su Alexa, aš prisijungiau vėliau. Kalbėjom nuotrupom apie viską – Indiją, Lietuvą, apie jo sūnaus šachmatinius pomėgius, apie tai kas atvijo į Australiją. Jo mėgstamas posakis – aš laimingas žmogus! Turiu 90% laimės :-) Šimto nieks negali turėti. Žmogus šlubčioja, matyt avarijoj kažkokioj kadais buvęs. Gimęs Himalajų priekalnėse, visko ir visur matęs, Adelaidėje jau 7 metus. Sako „Sveiki atvykę!“. Penkiolikos minučių pažintis baigėsi jo priesaku kreiptis visada, jei kokios pagalbos reiktų ar, ką pavežti, ar panešti ar ką. Po valandos jis dar kartą užsuko – atvažiavo su žmona ir atvežė iš savo indiško restorano (kurį nusipirko prieš metus) pilną krepšį patiekalų - dovanų. Bičiulis vardu Amrisat. Jei buvosim Himalajų priekalnėse – kviečia apsistot savo namuose Musori. Na, manau, tuo tarpu Adelaidėje pabendrausim. Kitas jo posakis: nori rojaus –planuok 5’ms metams iš anksto ir veik, nori pragaros – elkis instinktyviai/ planuok 2”ms sekundėms.
Tiek to. Šiandien išdažiau kambario sienas (to paties, kurio glaistą šlifavau paprastuoju būdu –žiūr žinutę žemiau ;-).
Dažai akriliniai-vandeniniai, tai teptuką ploviau kriauklėje, bet kažkaip nesmagu. Juk tas akrilo “skonis” keliauja į kanalizaciją, po to į valymo įrengimus, bet galų gale – į žemę. Visgi chemija… nuodas. Australai gerokai įsisąmoninę gėlo vandens brangumą. Vanduo – visa ko pagrindas, svarbiau nei nafta ar platina.
… taigi baltoji civilizacija nuo rato ir lanko tiek pažengė “į priekį”, kad savo namų sienas tepa nuodais, maistą šildo elekromagnetiniu spinduliavimu ir t.t. Vardan patogumo, vardan “40 metų atsparumo gamtos poveikiui” darom tai, ko joks kitas gyvas organizmas nedarytų – alinam ir nuodijam savo namus… Keista. Aborigenai valgė iš medžio lapų bliūdukų – jei vaikas per žioplumą atsikąstų – nieko tokio, žarnynas tik prasivalys. Mūsų gi namų apyvokos daiktai pilni įspėjimų – saugot nuo vaikų!, nurijus – išvemti, akis nedelsiant praskalauti vandeniu!
Vandeniu… kuriuo plaunu akrilo teptuką.
Žemė ilgą laiką buvo pakanti savo žmonių padermės Vaikams.
Thursday, September 25, 2008
Atidumas stebint ir išrankumas veikiant
Kažkur išmintingai pasakyta: “būk veiksme bet neveik”.
Patinka man tokios gražios filosofijos, tik klausimas, kur jų vieta kasdienoje. Jos gerai tinka vakarėjant, kai misliji vienas prieš saulėlydį, prisipylęs puodą arbatos, ar atsipūtęs kalbiesi su bičiuliu, kuris užsuko į svečius ir pertraukė kasdienių rūpesčių veikimo tinklą. Tada išties neveiki ir audi gražių minčių juostą.
Kažin ar yra toms filosofijoms pritaikymas veikloje, kai tiesiog dirbi, “ari”, tempi plūgą per padarytinų darbų sąrašą, o čia dar kas nors nutinka (“taip nebūna, kad kas nors neatsitiktų” – sakė šaunusis Šveikas, save šelmiškai vadinęs idiotu), taigi – kas nors nutinka ir dar papildo tą darbų sąrašą. Ir dar paerzina tave, tas kažkas netikėtai nutikdamas.
Va, ko gero, ta stebintina ar net suerzinanti akimirka, kai kažkas nutinka ir yra vieta galimam veiksmo neveikime pritaikymui.
Ta akimirka reikalinga atidumo ir meilės, nors taip noris greičiau tą kažką išspręsti, ir vėl, įsmeigus plūgus dumti-arti užsibrėžtą vagą.
Tą akimirką, kuri gali užtrukti minutę ar ištisas valandas – priklauso nuo nutikimo, turiu progą Pasirinkti. Pasirinkti sąmoningai, vedinas nuojatos, vedinas tikro supratimo ir žinojimo, Pasirinkti Darnos link. Arba praleisti tą progą.
… tokie pamąstymai aplanko, kai beglaistant kambario sienas, sulūžta šlifavimo mašina ir susierzinęs svarstai – ar mesti sienas ir gabent mašiną remontui (gal dar garantiją pritaikys), nes kitaip “gręsia ilgas ir varginantis” šlifavimas rankomis paskendus dulkėse… beje - iš dulkių susikūrė visata!...
…Gero, dėmesingo kasdienio pasirinkimo!
…Pasirinkimas padeda pažinti save aplinkoje ir tarp artimųjų.
…Nėra vieno teisingo atsakymo į iškilusį klausimą, yra tik Darnos kelias, kaip ieškoti deramo, Tavęs Paties verto atsakymo.
Patinka man tokios gražios filosofijos, tik klausimas, kur jų vieta kasdienoje. Jos gerai tinka vakarėjant, kai misliji vienas prieš saulėlydį, prisipylęs puodą arbatos, ar atsipūtęs kalbiesi su bičiuliu, kuris užsuko į svečius ir pertraukė kasdienių rūpesčių veikimo tinklą. Tada išties neveiki ir audi gražių minčių juostą.
Kažin ar yra toms filosofijoms pritaikymas veikloje, kai tiesiog dirbi, “ari”, tempi plūgą per padarytinų darbų sąrašą, o čia dar kas nors nutinka (“taip nebūna, kad kas nors neatsitiktų” – sakė šaunusis Šveikas, save šelmiškai vadinęs idiotu), taigi – kas nors nutinka ir dar papildo tą darbų sąrašą. Ir dar paerzina tave, tas kažkas netikėtai nutikdamas.
Va, ko gero, ta stebintina ar net suerzinanti akimirka, kai kažkas nutinka ir yra vieta galimam veiksmo neveikime pritaikymui.
Ta akimirka reikalinga atidumo ir meilės, nors taip noris greičiau tą kažką išspręsti, ir vėl, įsmeigus plūgus dumti-arti užsibrėžtą vagą.
Tą akimirką, kuri gali užtrukti minutę ar ištisas valandas – priklauso nuo nutikimo, turiu progą Pasirinkti. Pasirinkti sąmoningai, vedinas nuojatos, vedinas tikro supratimo ir žinojimo, Pasirinkti Darnos link. Arba praleisti tą progą.
… tokie pamąstymai aplanko, kai beglaistant kambario sienas, sulūžta šlifavimo mašina ir susierzinęs svarstai – ar mesti sienas ir gabent mašiną remontui (gal dar garantiją pritaikys), nes kitaip “gręsia ilgas ir varginantis” šlifavimas rankomis paskendus dulkėse… beje - iš dulkių susikūrė visata!...
…Gero, dėmesingo kasdienio pasirinkimo!
…Pasirinkimas padeda pažinti save aplinkoje ir tarp artimųjų.
…Nėra vieno teisingo atsakymo į iškilusį klausimą, yra tik Darnos kelias, kaip ieškoti deramo, Tavęs Paties verto atsakymo.
Friday, September 12, 2008
Darbo frontas. Įdomu, iš kur vėjas papūs?
Brolis mane praminė "laisvuoju mūrininku". Mat svarstau statybininkauti, rekonstruoti, įrenginėti būstus, kas čia, Adelaidėje, labai paklausu. Spauda vos ne kaukia: "ką darysim su įgūdžių ir amatų stygiumi! kur rasti nagingų žmonių!". Panašu, kaip Airijon nuverbuotų darbininkų Lietuvoj. Tik čia spraga didesnė ir pelningesnė. Mažai kas moka vinį įkalti. Įdomu kodėl? Kodėl šalyje, kurią sukūrė fermeriai, kalnakasiai, amatininkai, aukso ir nuotykių ieškotojai,,, trečia nuotykių ieškotojų kartą užmiršo, kaip ieškoti nuotykių, kaip sukurti laužą, kaip susiręsti pastogę... Peršasi išvada - patolgumas. Trečioji karta neįsivaizduoja kad gyvenime galima susidurti su nepatogumais, juolab negandomis. Viskas kas daroma, vyksta labai patogiai, komfortiškai ir saugiai.
Pvz. Vakar miesto šventėje buvo autorodeo pasirodymas. Tarptautinio masto šou meistrai! Labai "ispūdingas"sinchroninis manevravimas. Kaip atėjo laikas važiuoti dviem šoniniais ratais (iš vaikystės pamenu rusų komanda su Ladomis Žalgirio stadione važinėjo dviem ratais ir dar visi keturiese iš kabinosi išlipę ir užsikorę ant žiguliuko borto mojo publikai)... taigi, kai Adelaidės parodų centro stadione, stebint keliatūkstantinei publikai atėjo laikas važiuoti dviem ratais... iš angaro išriedėjo kitas automobilis ir, per trampliną pastatytas ant dviejų ratų, pamažu apvažiavo stadoną, po to saugiai sugrįžo į angarą. Įdėmiau įsižiurėjus, matosi prie vairuotojo durelių pritaisytas penktas ratas! Neduokdie, kad paslydę automobilis šono nenusibrozdintų...
Suprantu saugą darbe, bat kai kalba eina apie kaskadininkų meistriškumo pasirodymą...
Kitas pvz.: mūsų bute nusprendėm remontuotis kapitališkai - pakeisti langus. Firmoje paprašiau suskaičiuoti langų kainą. Pasakė. Po to sakau, o kaip dėl sumontavimo? Atklausia - katras aukštas? Antras - sakau. Ooo, tai reiks rimtos statybininkų brigados, reiks pastolius iš lauko statyt, kad langą pakeisti...
Tikrai taip pasakė, nejuokauju. Padėkojau ir pažadėjau apsvarstyti pasiūlymą su pastoliais. Kaži kokių pastolių reiktų Vilniuje, sumanius pasikeisti buto langus devintame aukšte. Langus užsisakiau kitoj kontoroj, praėjo mėnuo, užvakar atvežė. Pabeldė į duris - "kur, bose, pastatyt langus laikinai?" Čia, sakau, atneškit į vidų. Ooooo, sako, mes laiptais į viršų nenešam.... Sukrovė palei sieną lauke, nors laiptų tebuvo vienas maršas... Nieko, apsieisim patys, didysis 2,3m pločio langas jau puikuojasi savo vietoje.. be pastolių.
Užtai ir masina galimybė būt laisvuoju mūrininku. Visokio plauko vadybininkų čia pakanka, beto parduoti ir uždaryti savo dūšią į ofiso narvelį šiuo metu nelabai noris. Bet.. žiūrėsim iš kur vėjas papūs, prioritetas visgi užtikrinti vizos salygą - ne mažiau kaip 12 mėnesių pilno (35 val į savaitę) darbo. Vakar buvau pasišnekėt trenerių konsultantų kontoroje, kuri daugiausiai moko amatų (vis man nagai niežti ;-). Tai, sako, tu geriau pasisiūlyk pas mus direktoriaus pavaduotoju, nes treneriu negali būt be oficialios popierinės amatininko kvalifikacijos. Na gerai. Pasisūlysiu. Žiūrėsim kas bus. Nuo dabar pradėsiu aktyviai krutinti darbo klausimą - pasižvalgysiu po vadybos konsultavimo kontoras, na ir laisvo mūrininko licenzijos įsigijimą panagrinėsiu. Žiūrėsim, koks vėjas papūs.
Tuo tarpu buvo įdomus nutikimas - bendravardis Paul pakvietė dviem dienom į negyvenamą salą, kur turi nedidelį žemės sklypelį ir time-share viename iš keturių salos vasarnamių.
Paul - mielas dėdė, 66m amžiaus, dabar laisvas mokesčių apskaitininkas, jaunystėje Britanijoje buvo geležinkelio sargu ir trumpai grojo su Jethro Tull, po to hipishkai suorganizavo 5-ias ekspedicijas skersai Afriką iš viršaus žemyn, iš armijos nusipirktu ir perkontruotu ugniagesių automobiliu... Susibičiuliavom su juo per buto pirkimą tvarkiusią notarę Helen - irgi dūšioje iki šio hipuojančią RolingStones bosisto gerbėją)
Taigi, sala Pietų Vandenyne - Wedge island. 60 min skrydžio išsinuomotu šešiaviečiu.
Kairiam kampe - Paul, "salos meras", toliau - Mark laisvas suvirintojas/autoserviso meistras, o savaitgaliais - pilotas, Alex - aukštaūgis nekilnojamo turto agentas, na ir mudu su Alexa.
Sala 5km ilgio, viduržemio jūros klimatas, akmenys ir krumokšniai, medžių beveik nėra, 4 vasarnamiai saloje, pakilimo takas ir jūrinis švyturys. Gėlas vanduo tik iš lietaus, elektra - saulės baterijos + rezervinis generatorius. Pilna nykštukinių kengūrų, pingvinų, o palei pliaža kursuoja būrys delfinu.. nesusilaikiau - pukštelėjau i vandeni pas juos. Smagus gavosi atitrūkimas nuo buities. Kitą rytą abu su Alexa gavom žvejybos krikštą pliaže...
Paul įsimylėjęs salą iki ausų. Kalbina mane užsiimti vasarnamių saloje statyba.. Nežinau, kaip su statyba, bet pagyvent ten būtų įdomu. Pokario metais ten gyveno avių fermeris su šeima, o dabar tik vasarotojai pamainom apsilanko.
... beje - Pietų Australijon ateina vasara. Baigės žieminė rugpjūčio vėsuma.
Pvz. Vakar miesto šventėje buvo autorodeo pasirodymas. Tarptautinio masto šou meistrai! Labai "ispūdingas"sinchroninis manevravimas. Kaip atėjo laikas važiuoti dviem šoniniais ratais (iš vaikystės pamenu rusų komanda su Ladomis Žalgirio stadione važinėjo dviem ratais ir dar visi keturiese iš kabinosi išlipę ir užsikorę ant žiguliuko borto mojo publikai)... taigi, kai Adelaidės parodų centro stadione, stebint keliatūkstantinei publikai atėjo laikas važiuoti dviem ratais... iš angaro išriedėjo kitas automobilis ir, per trampliną pastatytas ant dviejų ratų, pamažu apvažiavo stadoną, po to saugiai sugrįžo į angarą. Įdėmiau įsižiurėjus, matosi prie vairuotojo durelių pritaisytas penktas ratas! Neduokdie, kad paslydę automobilis šono nenusibrozdintų...
Suprantu saugą darbe, bat kai kalba eina apie kaskadininkų meistriškumo pasirodymą...
Kitas pvz.: mūsų bute nusprendėm remontuotis kapitališkai - pakeisti langus. Firmoje paprašiau suskaičiuoti langų kainą. Pasakė. Po to sakau, o kaip dėl sumontavimo? Atklausia - katras aukštas? Antras - sakau. Ooo, tai reiks rimtos statybininkų brigados, reiks pastolius iš lauko statyt, kad langą pakeisti...
Tikrai taip pasakė, nejuokauju. Padėkojau ir pažadėjau apsvarstyti pasiūlymą su pastoliais. Kaži kokių pastolių reiktų Vilniuje, sumanius pasikeisti buto langus devintame aukšte. Langus užsisakiau kitoj kontoroj, praėjo mėnuo, užvakar atvežė. Pabeldė į duris - "kur, bose, pastatyt langus laikinai?" Čia, sakau, atneškit į vidų. Ooooo, sako, mes laiptais į viršų nenešam.... Sukrovė palei sieną lauke, nors laiptų tebuvo vienas maršas... Nieko, apsieisim patys, didysis 2,3m pločio langas jau puikuojasi savo vietoje.. be pastolių.
Užtai ir masina galimybė būt laisvuoju mūrininku. Visokio plauko vadybininkų čia pakanka, beto parduoti ir uždaryti savo dūšią į ofiso narvelį šiuo metu nelabai noris. Bet.. žiūrėsim iš kur vėjas papūs, prioritetas visgi užtikrinti vizos salygą - ne mažiau kaip 12 mėnesių pilno (35 val į savaitę) darbo. Vakar buvau pasišnekėt trenerių konsultantų kontoroje, kuri daugiausiai moko amatų (vis man nagai niežti ;-). Tai, sako, tu geriau pasisiūlyk pas mus direktoriaus pavaduotoju, nes treneriu negali būt be oficialios popierinės amatininko kvalifikacijos. Na gerai. Pasisūlysiu. Žiūrėsim kas bus. Nuo dabar pradėsiu aktyviai krutinti darbo klausimą - pasižvalgysiu po vadybos konsultavimo kontoras, na ir laisvo mūrininko licenzijos įsigijimą panagrinėsiu. Žiūrėsim, koks vėjas papūs.
Tuo tarpu buvo įdomus nutikimas - bendravardis Paul pakvietė dviem dienom į negyvenamą salą, kur turi nedidelį žemės sklypelį ir time-share viename iš keturių salos vasarnamių.
Paul - mielas dėdė, 66m amžiaus, dabar laisvas mokesčių apskaitininkas, jaunystėje Britanijoje buvo geležinkelio sargu ir trumpai grojo su Jethro Tull, po to hipishkai suorganizavo 5-ias ekspedicijas skersai Afriką iš viršaus žemyn, iš armijos nusipirktu ir perkontruotu ugniagesių automobiliu... Susibičiuliavom su juo per buto pirkimą tvarkiusią notarę Helen - irgi dūšioje iki šio hipuojančią RolingStones bosisto gerbėją)
Taigi, sala Pietų Vandenyne - Wedge island. 60 min skrydžio išsinuomotu šešiaviečiu.
Kairiam kampe - Paul, "salos meras", toliau - Mark laisvas suvirintojas/autoserviso meistras, o savaitgaliais - pilotas, Alex - aukštaūgis nekilnojamo turto agentas, na ir mudu su Alexa.Sala 5km ilgio, viduržemio jūros klimatas, akmenys ir krumokšniai, medžių beveik nėra, 4 vasarnamiai saloje, pakilimo takas ir jūrinis švyturys. Gėlas vanduo tik iš lietaus, elektra - saulės baterijos + rezervinis generatorius. Pilna nykštukinių kengūrų, pingvinų, o palei pliaža kursuoja būrys delfinu.. nesusilaikiau - pukštelėjau i vandeni pas juos. Smagus gavosi atitrūkimas nuo buities. Kitą rytą abu su Alexa gavom žvejybos krikštą pliaže...
Paul įsimylėjęs salą iki ausų. Kalbina mane užsiimti vasarnamių saloje statyba.. Nežinau, kaip su statyba, bet pagyvent ten būtų įdomu. Pokario metais ten gyveno avių fermeris su šeima, o dabar tik vasarotojai pamainom apsilanko.
... beje - Pietų Australijon ateina vasara. Baigės žieminė rugpjūčio vėsuma.
Saturday, September 6, 2008
Darni Santvarka
šią pasakėčią radau bičiulio blog'e. Ji taip gerai tinka aborigenų australijai! - negaliu nepasidalinti :-)
Indian Chief ‘Two Eagles’ was asked by a white government official,‘You have observed the white man for 90 years. You’ve seen his wars and his technological advances. You’ve seen his progress, and the damage he’s done.’
The Chief nodded in agreement. The official continued,‘Considering all these events, in your opinion, where did the white man go wrong?’
The Chief stared at the government official for over a minute and then calmly replied.‘When white man find land, Indians running it, no taxes, no debt, plenty buffalo, plenty beaver, clean water. Women did all the work, Medicine man free. Indian man spend all day hunting and fishing; all night having sex.’Then the chief leaned back and smiled.‘Only white man dumb enough to think he could improve system like that.’
Verta prisiminti - aborigenų santvarka,civilizacija, kultūra (mūsų akimis, galbūt, tuos žodžius reiktų rašyti "kabutėse") yra seniausia pasaulyje ir, ko gero, taikiausia...
Indian Chief ‘Two Eagles’ was asked by a white government official,‘You have observed the white man for 90 years. You’ve seen his wars and his technological advances. You’ve seen his progress, and the damage he’s done.’
The Chief nodded in agreement. The official continued,‘Considering all these events, in your opinion, where did the white man go wrong?’
The Chief stared at the government official for over a minute and then calmly replied.‘When white man find land, Indians running it, no taxes, no debt, plenty buffalo, plenty beaver, clean water. Women did all the work, Medicine man free. Indian man spend all day hunting and fishing; all night having sex.’Then the chief leaned back and smiled.‘Only white man dumb enough to think he could improve system like that.’
Verta prisiminti - aborigenų santvarka,civilizacija, kultūra (mūsų akimis, galbūt, tuos žodžius reiktų rašyti "kabutėse") yra seniausia pasaulyje ir, ko gero, taikiausia...
Subscribe to:
Posts (Atom)