Užsuko pas mus į svečius Kevinas – „Chevy Kevy“, bruzgynų ir senų Chevrole automobilių mylėtojas, sveriantis kokį 110 kg ir „dėvintis“ 110 tatuiruočių. Susipažinom su juo pakeliui pas Uluru uolą – jis gyvena ir dirba samdomu barmenu bei bet ko darbininku dykumos stotelėje Mount Ebenezer. Ta stotelė palieka įspūdį – 200 km iki bet kokios kitos „fermos“, stotelėje gyvena ir pakeleivius aptarnauja benzinu bei maistu 12 gyventojų – virėjos, valytojai, vandens siurblio prižiūrėtojas ir tt. Vandenį, beje, siurbia ir vamzdžiu atsiveda iš šulinio, esančio už 10 km.
Kevinas apie gyvenimą stotelėje atsiliepia glaustai: izoliacija. Padirbi pamainą – eini į savo kambarį, arba į dykumą pasižvalgyti, su augintiniu pažaisti. Augintinis – laukinis priklydęs kupranugariukas :-) Paskui vėl dirbi pamainą, paskui vėl sėdi kambary arba po dykumą žvalgaisi.
Bet matyt Kevinui patinka. Nors atrodo kaip nuožmus rokeris, siela poetiška. Gyvena ir mąsto dykumos ritmu. Su juo įdomu šnektelt apie aborigenus. Jis juos myli, bet nemėgina perprasti.
Australai nebando į užtremtuosius aborigenus žiūrėti kitaip, nei iš aukšto. Sako: - gi iki mūsų atvykimo (o aborigenai sako „invazijos“) tie juodukai blackfellas nesėjo nei grūdo, neturėjo nei lanko, nei rato.
Ir visgi, jie gyveno, džiaugėsi, meldėsi, medžiojo ir miegojo. Ir taip – tūkstančius metų. Nekariaudami tarpusavyje, gamtos nealindami.
Įdomu, kad baltoje visuomenėje žmogus apibūdinamas darbinės veiklos pobūdžiu. Kai pakeiti gyvenamą kontinentą ir sutinki naujus žmones – po kelių minučių pokalbio beveik visada (beveik! – nes būna išimčių) nuskamba klausimas – ką veiki (kuo dirbi). Savotiškas nepažįstamųjų pasitrynimas nosimis – kas tu_kas aš. Aborigenų visuomenėje toks klausimas būtų absurdiškas. Ką veikiu? – Gyvenu!
Ko gero geriau žmogų apibūdina ne KĄ jis veikia, o KAIP jis veikia. Šitą lengva pastebėti ir neklausiant. Tiesiog stebint, jaučiant. KAIP jis gyvena, kuo vedinas. Šis KAIP ko gero yra žmonių bendrystės pagrindas, ne profesinė priklausomybė verslininkų, gydytojų ar teisininkų klanui.
Šiandien sutikom naują bičiulį. Kartu su greta gyvenančia pietų australiete Betina surengėm nebereikalingų daiktų išpardavimą. „Garage sale“ čia labai įprasta – suneši daiktelius į garažą ar savo parkavimo vietelę, gatvėje pakabini skelbimą ir – visą dieną bendrauji su interesantais-pirkėjais.
Taigi – stabtelėjo automobilis, išlipo žmogelis su dviem berniokais, iš gymio – indas. Pirmiausia jis užsišnekėjo su Alexa, aš prisijungiau vėliau. Kalbėjom nuotrupom apie viską – Indiją, Lietuvą, apie jo sūnaus šachmatinius pomėgius, apie tai kas atvijo į Australiją. Jo mėgstamas posakis – aš laimingas žmogus! Turiu 90% laimės :-) Šimto nieks negali turėti. Žmogus šlubčioja, matyt avarijoj kažkokioj kadais buvęs. Gimęs Himalajų priekalnėse, visko ir visur matęs, Adelaidėje jau 7 metus. Sako „Sveiki atvykę!“. Penkiolikos minučių pažintis baigėsi jo priesaku kreiptis visada, jei kokios pagalbos reiktų ar, ką pavežti, ar panešti ar ką. Po valandos jis dar kartą užsuko – atvažiavo su žmona ir atvežė iš savo indiško restorano (kurį nusipirko prieš metus) pilną krepšį patiekalų - dovanų. Bičiulis vardu Amrisat. Jei buvosim Himalajų priekalnėse – kviečia apsistot savo namuose Musori. Na, manau, tuo tarpu Adelaidėje pabendrausim. Kitas jo posakis: nori rojaus –planuok 5’ms metams iš anksto ir veik, nori pragaros – elkis instinktyviai/ planuok 2”ms sekundėms.
Tiek to. Šiandien išdažiau kambario sienas (to paties, kurio glaistą šlifavau paprastuoju būdu –žiūr žinutę žemiau ;-).
Dažai akriliniai-vandeniniai, tai teptuką ploviau kriauklėje, bet kažkaip nesmagu. Juk tas akrilo “skonis” keliauja į kanalizaciją, po to į valymo įrengimus, bet galų gale – į žemę. Visgi chemija… nuodas. Australai gerokai įsisąmoninę gėlo vandens brangumą. Vanduo – visa ko pagrindas, svarbiau nei nafta ar platina.
… taigi baltoji civilizacija nuo rato ir lanko tiek pažengė “į priekį”, kad savo namų sienas tepa nuodais, maistą šildo elekromagnetiniu spinduliavimu ir t.t. Vardan patogumo, vardan “40 metų atsparumo gamtos poveikiui” darom tai, ko joks kitas gyvas organizmas nedarytų – alinam ir nuodijam savo namus… Keista. Aborigenai valgė iš medžio lapų bliūdukų – jei vaikas per žioplumą atsikąstų – nieko tokio, žarnynas tik prasivalys. Mūsų gi namų apyvokos daiktai pilni įspėjimų – saugot nuo vaikų!, nurijus – išvemti, akis nedelsiant praskalauti vandeniu!
Vandeniu… kuriuo plaunu akrilo teptuką.
Žemė ilgą laiką buvo pakanti savo žmonių padermės Vaikams.
Saturday, September 27, 2008
Thursday, September 25, 2008
Atidumas stebint ir išrankumas veikiant
Kažkur išmintingai pasakyta: “būk veiksme bet neveik”.
Patinka man tokios gražios filosofijos, tik klausimas, kur jų vieta kasdienoje. Jos gerai tinka vakarėjant, kai misliji vienas prieš saulėlydį, prisipylęs puodą arbatos, ar atsipūtęs kalbiesi su bičiuliu, kuris užsuko į svečius ir pertraukė kasdienių rūpesčių veikimo tinklą. Tada išties neveiki ir audi gražių minčių juostą.
Kažin ar yra toms filosofijoms pritaikymas veikloje, kai tiesiog dirbi, “ari”, tempi plūgą per padarytinų darbų sąrašą, o čia dar kas nors nutinka (“taip nebūna, kad kas nors neatsitiktų” – sakė šaunusis Šveikas, save šelmiškai vadinęs idiotu), taigi – kas nors nutinka ir dar papildo tą darbų sąrašą. Ir dar paerzina tave, tas kažkas netikėtai nutikdamas.
Va, ko gero, ta stebintina ar net suerzinanti akimirka, kai kažkas nutinka ir yra vieta galimam veiksmo neveikime pritaikymui.
Ta akimirka reikalinga atidumo ir meilės, nors taip noris greičiau tą kažką išspręsti, ir vėl, įsmeigus plūgus dumti-arti užsibrėžtą vagą.
Tą akimirką, kuri gali užtrukti minutę ar ištisas valandas – priklauso nuo nutikimo, turiu progą Pasirinkti. Pasirinkti sąmoningai, vedinas nuojatos, vedinas tikro supratimo ir žinojimo, Pasirinkti Darnos link. Arba praleisti tą progą.
… tokie pamąstymai aplanko, kai beglaistant kambario sienas, sulūžta šlifavimo mašina ir susierzinęs svarstai – ar mesti sienas ir gabent mašiną remontui (gal dar garantiją pritaikys), nes kitaip “gręsia ilgas ir varginantis” šlifavimas rankomis paskendus dulkėse… beje - iš dulkių susikūrė visata!...
…Gero, dėmesingo kasdienio pasirinkimo!
…Pasirinkimas padeda pažinti save aplinkoje ir tarp artimųjų.
…Nėra vieno teisingo atsakymo į iškilusį klausimą, yra tik Darnos kelias, kaip ieškoti deramo, Tavęs Paties verto atsakymo.
Patinka man tokios gražios filosofijos, tik klausimas, kur jų vieta kasdienoje. Jos gerai tinka vakarėjant, kai misliji vienas prieš saulėlydį, prisipylęs puodą arbatos, ar atsipūtęs kalbiesi su bičiuliu, kuris užsuko į svečius ir pertraukė kasdienių rūpesčių veikimo tinklą. Tada išties neveiki ir audi gražių minčių juostą.
Kažin ar yra toms filosofijoms pritaikymas veikloje, kai tiesiog dirbi, “ari”, tempi plūgą per padarytinų darbų sąrašą, o čia dar kas nors nutinka (“taip nebūna, kad kas nors neatsitiktų” – sakė šaunusis Šveikas, save šelmiškai vadinęs idiotu), taigi – kas nors nutinka ir dar papildo tą darbų sąrašą. Ir dar paerzina tave, tas kažkas netikėtai nutikdamas.
Va, ko gero, ta stebintina ar net suerzinanti akimirka, kai kažkas nutinka ir yra vieta galimam veiksmo neveikime pritaikymui.
Ta akimirka reikalinga atidumo ir meilės, nors taip noris greičiau tą kažką išspręsti, ir vėl, įsmeigus plūgus dumti-arti užsibrėžtą vagą.
Tą akimirką, kuri gali užtrukti minutę ar ištisas valandas – priklauso nuo nutikimo, turiu progą Pasirinkti. Pasirinkti sąmoningai, vedinas nuojatos, vedinas tikro supratimo ir žinojimo, Pasirinkti Darnos link. Arba praleisti tą progą.
… tokie pamąstymai aplanko, kai beglaistant kambario sienas, sulūžta šlifavimo mašina ir susierzinęs svarstai – ar mesti sienas ir gabent mašiną remontui (gal dar garantiją pritaikys), nes kitaip “gręsia ilgas ir varginantis” šlifavimas rankomis paskendus dulkėse… beje - iš dulkių susikūrė visata!...
…Gero, dėmesingo kasdienio pasirinkimo!
…Pasirinkimas padeda pažinti save aplinkoje ir tarp artimųjų.
…Nėra vieno teisingo atsakymo į iškilusį klausimą, yra tik Darnos kelias, kaip ieškoti deramo, Tavęs Paties verto atsakymo.
Friday, September 12, 2008
Darbo frontas. Įdomu, iš kur vėjas papūs?
Brolis mane praminė "laisvuoju mūrininku". Mat svarstau statybininkauti, rekonstruoti, įrenginėti būstus, kas čia, Adelaidėje, labai paklausu. Spauda vos ne kaukia: "ką darysim su įgūdžių ir amatų stygiumi! kur rasti nagingų žmonių!". Panašu, kaip Airijon nuverbuotų darbininkų Lietuvoj. Tik čia spraga didesnė ir pelningesnė. Mažai kas moka vinį įkalti. Įdomu kodėl? Kodėl šalyje, kurią sukūrė fermeriai, kalnakasiai, amatininkai, aukso ir nuotykių ieškotojai,,, trečia nuotykių ieškotojų kartą užmiršo, kaip ieškoti nuotykių, kaip sukurti laužą, kaip susiręsti pastogę... Peršasi išvada - patolgumas. Trečioji karta neįsivaizduoja kad gyvenime galima susidurti su nepatogumais, juolab negandomis. Viskas kas daroma, vyksta labai patogiai, komfortiškai ir saugiai.
Pvz. Vakar miesto šventėje buvo autorodeo pasirodymas. Tarptautinio masto šou meistrai! Labai "ispūdingas"sinchroninis manevravimas. Kaip atėjo laikas važiuoti dviem šoniniais ratais (iš vaikystės pamenu rusų komanda su Ladomis Žalgirio stadione važinėjo dviem ratais ir dar visi keturiese iš kabinosi išlipę ir užsikorę ant žiguliuko borto mojo publikai)... taigi, kai Adelaidės parodų centro stadione, stebint keliatūkstantinei publikai atėjo laikas važiuoti dviem ratais... iš angaro išriedėjo kitas automobilis ir, per trampliną pastatytas ant dviejų ratų, pamažu apvažiavo stadoną, po to saugiai sugrįžo į angarą. Įdėmiau įsižiurėjus, matosi prie vairuotojo durelių pritaisytas penktas ratas! Neduokdie, kad paslydę automobilis šono nenusibrozdintų...
Suprantu saugą darbe, bat kai kalba eina apie kaskadininkų meistriškumo pasirodymą...
Kitas pvz.: mūsų bute nusprendėm remontuotis kapitališkai - pakeisti langus. Firmoje paprašiau suskaičiuoti langų kainą. Pasakė. Po to sakau, o kaip dėl sumontavimo? Atklausia - katras aukštas? Antras - sakau. Ooo, tai reiks rimtos statybininkų brigados, reiks pastolius iš lauko statyt, kad langą pakeisti...
Tikrai taip pasakė, nejuokauju. Padėkojau ir pažadėjau apsvarstyti pasiūlymą su pastoliais. Kaži kokių pastolių reiktų Vilniuje, sumanius pasikeisti buto langus devintame aukšte. Langus užsisakiau kitoj kontoroj, praėjo mėnuo, užvakar atvežė. Pabeldė į duris - "kur, bose, pastatyt langus laikinai?" Čia, sakau, atneškit į vidų. Ooooo, sako, mes laiptais į viršų nenešam.... Sukrovė palei sieną lauke, nors laiptų tebuvo vienas maršas... Nieko, apsieisim patys, didysis 2,3m pločio langas jau puikuojasi savo vietoje.. be pastolių.
Užtai ir masina galimybė būt laisvuoju mūrininku. Visokio plauko vadybininkų čia pakanka, beto parduoti ir uždaryti savo dūšią į ofiso narvelį šiuo metu nelabai noris. Bet.. žiūrėsim iš kur vėjas papūs, prioritetas visgi užtikrinti vizos salygą - ne mažiau kaip 12 mėnesių pilno (35 val į savaitę) darbo. Vakar buvau pasišnekėt trenerių konsultantų kontoroje, kuri daugiausiai moko amatų (vis man nagai niežti ;-). Tai, sako, tu geriau pasisiūlyk pas mus direktoriaus pavaduotoju, nes treneriu negali būt be oficialios popierinės amatininko kvalifikacijos. Na gerai. Pasisūlysiu. Žiūrėsim kas bus. Nuo dabar pradėsiu aktyviai krutinti darbo klausimą - pasižvalgysiu po vadybos konsultavimo kontoras, na ir laisvo mūrininko licenzijos įsigijimą panagrinėsiu. Žiūrėsim, koks vėjas papūs.
Tuo tarpu buvo įdomus nutikimas - bendravardis Paul pakvietė dviem dienom į negyvenamą salą, kur turi nedidelį žemės sklypelį ir time-share viename iš keturių salos vasarnamių.
Paul - mielas dėdė, 66m amžiaus, dabar laisvas mokesčių apskaitininkas, jaunystėje Britanijoje buvo geležinkelio sargu ir trumpai grojo su Jethro Tull, po to hipishkai suorganizavo 5-ias ekspedicijas skersai Afriką iš viršaus žemyn, iš armijos nusipirktu ir perkontruotu ugniagesių automobiliu... Susibičiuliavom su juo per buto pirkimą tvarkiusią notarę Helen - irgi dūšioje iki šio hipuojančią RolingStones bosisto gerbėją)
Taigi, sala Pietų Vandenyne - Wedge island. 60 min skrydžio išsinuomotu šešiaviečiu.
Kairiam kampe - Paul, "salos meras", toliau - Mark laisvas suvirintojas/autoserviso meistras, o savaitgaliais - pilotas, Alex - aukštaūgis nekilnojamo turto agentas, na ir mudu su Alexa.
Sala 5km ilgio, viduržemio jūros klimatas, akmenys ir krumokšniai, medžių beveik nėra, 4 vasarnamiai saloje, pakilimo takas ir jūrinis švyturys. Gėlas vanduo tik iš lietaus, elektra - saulės baterijos + rezervinis generatorius. Pilna nykštukinių kengūrų, pingvinų, o palei pliaža kursuoja būrys delfinu.. nesusilaikiau - pukštelėjau i vandeni pas juos. Smagus gavosi atitrūkimas nuo buities. Kitą rytą abu su Alexa gavom žvejybos krikštą pliaže...
Paul įsimylėjęs salą iki ausų. Kalbina mane užsiimti vasarnamių saloje statyba.. Nežinau, kaip su statyba, bet pagyvent ten būtų įdomu. Pokario metais ten gyveno avių fermeris su šeima, o dabar tik vasarotojai pamainom apsilanko.
... beje - Pietų Australijon ateina vasara. Baigės žieminė rugpjūčio vėsuma.
Pvz. Vakar miesto šventėje buvo autorodeo pasirodymas. Tarptautinio masto šou meistrai! Labai "ispūdingas"sinchroninis manevravimas. Kaip atėjo laikas važiuoti dviem šoniniais ratais (iš vaikystės pamenu rusų komanda su Ladomis Žalgirio stadione važinėjo dviem ratais ir dar visi keturiese iš kabinosi išlipę ir užsikorę ant žiguliuko borto mojo publikai)... taigi, kai Adelaidės parodų centro stadione, stebint keliatūkstantinei publikai atėjo laikas važiuoti dviem ratais... iš angaro išriedėjo kitas automobilis ir, per trampliną pastatytas ant dviejų ratų, pamažu apvažiavo stadoną, po to saugiai sugrįžo į angarą. Įdėmiau įsižiurėjus, matosi prie vairuotojo durelių pritaisytas penktas ratas! Neduokdie, kad paslydę automobilis šono nenusibrozdintų...
Suprantu saugą darbe, bat kai kalba eina apie kaskadininkų meistriškumo pasirodymą...
Kitas pvz.: mūsų bute nusprendėm remontuotis kapitališkai - pakeisti langus. Firmoje paprašiau suskaičiuoti langų kainą. Pasakė. Po to sakau, o kaip dėl sumontavimo? Atklausia - katras aukštas? Antras - sakau. Ooo, tai reiks rimtos statybininkų brigados, reiks pastolius iš lauko statyt, kad langą pakeisti...
Tikrai taip pasakė, nejuokauju. Padėkojau ir pažadėjau apsvarstyti pasiūlymą su pastoliais. Kaži kokių pastolių reiktų Vilniuje, sumanius pasikeisti buto langus devintame aukšte. Langus užsisakiau kitoj kontoroj, praėjo mėnuo, užvakar atvežė. Pabeldė į duris - "kur, bose, pastatyt langus laikinai?" Čia, sakau, atneškit į vidų. Ooooo, sako, mes laiptais į viršų nenešam.... Sukrovė palei sieną lauke, nors laiptų tebuvo vienas maršas... Nieko, apsieisim patys, didysis 2,3m pločio langas jau puikuojasi savo vietoje.. be pastolių.
Užtai ir masina galimybė būt laisvuoju mūrininku. Visokio plauko vadybininkų čia pakanka, beto parduoti ir uždaryti savo dūšią į ofiso narvelį šiuo metu nelabai noris. Bet.. žiūrėsim iš kur vėjas papūs, prioritetas visgi užtikrinti vizos salygą - ne mažiau kaip 12 mėnesių pilno (35 val į savaitę) darbo. Vakar buvau pasišnekėt trenerių konsultantų kontoroje, kuri daugiausiai moko amatų (vis man nagai niežti ;-). Tai, sako, tu geriau pasisiūlyk pas mus direktoriaus pavaduotoju, nes treneriu negali būt be oficialios popierinės amatininko kvalifikacijos. Na gerai. Pasisūlysiu. Žiūrėsim kas bus. Nuo dabar pradėsiu aktyviai krutinti darbo klausimą - pasižvalgysiu po vadybos konsultavimo kontoras, na ir laisvo mūrininko licenzijos įsigijimą panagrinėsiu. Žiūrėsim, koks vėjas papūs.
Tuo tarpu buvo įdomus nutikimas - bendravardis Paul pakvietė dviem dienom į negyvenamą salą, kur turi nedidelį žemės sklypelį ir time-share viename iš keturių salos vasarnamių.
Paul - mielas dėdė, 66m amžiaus, dabar laisvas mokesčių apskaitininkas, jaunystėje Britanijoje buvo geležinkelio sargu ir trumpai grojo su Jethro Tull, po to hipishkai suorganizavo 5-ias ekspedicijas skersai Afriką iš viršaus žemyn, iš armijos nusipirktu ir perkontruotu ugniagesių automobiliu... Susibičiuliavom su juo per buto pirkimą tvarkiusią notarę Helen - irgi dūšioje iki šio hipuojančią RolingStones bosisto gerbėją)
Taigi, sala Pietų Vandenyne - Wedge island. 60 min skrydžio išsinuomotu šešiaviečiu.
Kairiam kampe - Paul, "salos meras", toliau - Mark laisvas suvirintojas/autoserviso meistras, o savaitgaliais - pilotas, Alex - aukštaūgis nekilnojamo turto agentas, na ir mudu su Alexa.Sala 5km ilgio, viduržemio jūros klimatas, akmenys ir krumokšniai, medžių beveik nėra, 4 vasarnamiai saloje, pakilimo takas ir jūrinis švyturys. Gėlas vanduo tik iš lietaus, elektra - saulės baterijos + rezervinis generatorius. Pilna nykštukinių kengūrų, pingvinų, o palei pliaža kursuoja būrys delfinu.. nesusilaikiau - pukštelėjau i vandeni pas juos. Smagus gavosi atitrūkimas nuo buities. Kitą rytą abu su Alexa gavom žvejybos krikštą pliaže...
Paul įsimylėjęs salą iki ausų. Kalbina mane užsiimti vasarnamių saloje statyba.. Nežinau, kaip su statyba, bet pagyvent ten būtų įdomu. Pokario metais ten gyveno avių fermeris su šeima, o dabar tik vasarotojai pamainom apsilanko.
... beje - Pietų Australijon ateina vasara. Baigės žieminė rugpjūčio vėsuma.
Saturday, September 6, 2008
Darni Santvarka
šią pasakėčią radau bičiulio blog'e. Ji taip gerai tinka aborigenų australijai! - negaliu nepasidalinti :-)
Indian Chief ‘Two Eagles’ was asked by a white government official,‘You have observed the white man for 90 years. You’ve seen his wars and his technological advances. You’ve seen his progress, and the damage he’s done.’
The Chief nodded in agreement. The official continued,‘Considering all these events, in your opinion, where did the white man go wrong?’
The Chief stared at the government official for over a minute and then calmly replied.‘When white man find land, Indians running it, no taxes, no debt, plenty buffalo, plenty beaver, clean water. Women did all the work, Medicine man free. Indian man spend all day hunting and fishing; all night having sex.’Then the chief leaned back and smiled.‘Only white man dumb enough to think he could improve system like that.’
Verta prisiminti - aborigenų santvarka,civilizacija, kultūra (mūsų akimis, galbūt, tuos žodžius reiktų rašyti "kabutėse") yra seniausia pasaulyje ir, ko gero, taikiausia...
Indian Chief ‘Two Eagles’ was asked by a white government official,‘You have observed the white man for 90 years. You’ve seen his wars and his technological advances. You’ve seen his progress, and the damage he’s done.’
The Chief nodded in agreement. The official continued,‘Considering all these events, in your opinion, where did the white man go wrong?’
The Chief stared at the government official for over a minute and then calmly replied.‘When white man find land, Indians running it, no taxes, no debt, plenty buffalo, plenty beaver, clean water. Women did all the work, Medicine man free. Indian man spend all day hunting and fishing; all night having sex.’Then the chief leaned back and smiled.‘Only white man dumb enough to think he could improve system like that.’
Verta prisiminti - aborigenų santvarka,civilizacija, kultūra (mūsų akimis, galbūt, tuos žodžius reiktų rašyti "kabutėse") yra seniausia pasaulyje ir, ko gero, taikiausia...
Sunday, August 31, 2008
Balsai Rytuose
..
Kaip Saulė nepamiršta patekėti kasryt?
- tai Paukščiai savo balsais Rytuose ją pažadina ir prikelia!
Kaip Saulė nepamiršta patekėti kasryt?
- tai Paukščiai savo balsais Rytuose ją pažadina ir prikelia!
Džiaugsmas klausyt jų čiauškimo-giedojimo ir stebėt nurtūktgalviškus viražus :-)
Sunday, August 10, 2008
Yra, kaip atrodo
Įdomių dalykų kartais nutinka. Paskui susimąstai... ir pasikrapštai galvą. Mistikai sako, kad mes patys susikuriam savo realybę; t.y. ar jauties palaimintas, ar jauties skriausdižmas - pats kaltas. Keli neseni nutikimai man gražiai tai pailiustravo.
Pirmasis įvyko mūsų kelionės į karštą Australijos centrą pradžioje. Išsinuomojom raudoną automobilį Hyundai, gan naujas, tik 29 kiloKM spidometre. Kad mažiau būtų neįprastumo vairuojant kaire kelio puse, pasirinkom variantą su automatine pavarų dėže. Nuomos punktas Koala Cars padavė raktelius ir - gero vėjo! Susukrovėm palapinę, miegmaišius ir pasikinkėm vėją :-) Kelias tolimas - pusantro tūkst.km.
Pavažiavus už Adelaidės į šiaurę šimtą km, staiga prasidėjo tyrai abiejose kelio pusėse. Kitą auto sutinki tik kas 5-10 min., nors kelias nacionalinės svarbos - pagrindinė magistralė, kertanti kontinentą iš viršaus į apačią. Pakrantėje miesteliai kas 50-70km, o toliau - mažos gyvenvietės kas 250. Taigi, išvažiavus į tyrus ir spustelėjus akceleratorių, "naujojo" Hyundai stoge pasigirdo keistas klegetavimas. Sumažini greitį - dingsta. Sustoju apžiūrėti -viskas atrodo gerai. Sunerimom. (pabrėžiu - čia gimė nerimas). Na, ratai, regis, laikosi, važiuojam toliau. Vėl barbenimas-klegetavimas. Vėl sustojam įpažiūrėti.. lygtai nieko. Po kelinto karto pagaliau pastebiu, kad priekinio siklo guma viršuje nepriklijuota, nuo vėjo išsitempia ir pradeda lapatuoti į stogą! Niekis, bet pasitikėjimas Koala Renta jau pakirstas -išnuomojo auto su palaidu stiklu!
Važiuojam toliau, saulutė po truputį leidžias, noris kiek galima toliau pirmąją dieną nuvažiuoti. Sustojam šalikelėje trumpai užkąsti prieš sutemas. Bedarinėjant duris ir bagažinę staiga pradeda klykti Hyundajaus signalizacija! Iki to net neįtariau, kad raudonas bėris turi signalizaciją! Paklykia ir nustoja.. bandau vesti variklį- nesieda, tik vėl klykia! Nerimas-nepasitenkinimas auga. Ką daryt? Gal kažko nesuprantu australiškuose automobiliuose.. bet nėra pas ką paklausti. O saulėleidžiasi, pro šalįnieks nevažiuoja. Pakilus pirmos kelionės dienos ūpas visai ataušo. Ir taip ir kitaip bandom pakaitom - klykia zaraza ir tiek. Skambinu į Koalas - ką patars šeimininkai.. bet nieks nekelia, penktadienio vakaras. O avarinio mobilaus tel. jie sąmoningai matyt neturi... Tolumoj sustoja policijos patrulis. Einu, paklausiu patarimo. Bet Alexa po keliolikto mėginimo, staiga užkuria automobilį be sirenos. Kame reikalas!? Aaaa! apžiūriu, kad pasirodo ant raktelio yre nedidukas signalizacijos mygtukas. Ir kaip nesusiprotėjom anksčiau! :-)
Sėdu važiuoti. Ir... velniava! Pavarų lazda užsikirto! Na, čia Koalos automobilis visai prarado pasitikėjimą. Diagnozė - užsiblokavo!. Ką reiks daryti, tempti kažkur negalima - automatinė dėžė. Gerai, kad nors sustojom kelkraštyje ant žvyro -naktį pralekianti fura neužkabins. Dar patampęs pavarų lazdą, nusprendžiu eit ieškot pagalbos. Gal gi kažko nesuprantiu australiškuose... o policijos patrulis per tą laiką iš horizonto dingo.. na, dėkui dievui, ženklas kelkraštyje rodo Snowtown 3 km. Alexa lieka budėti prie auto, o aš temstant kulniuoju į Snowtown - gal automechaniką rasiu, ar bent nakvynę..
Kulniuojant mintyse vis gaila gražios kelionės. Ką darysi... Pirmosios Snowtowno trobelės- tylu lyg išmirę. Einu toliau... OO! lyg autoservisas, ir regis dar kažkas viduje yra, nors penktadienio vakaras. Tikrai - apystoris australas kažką aiškinasi mobiliaku, kai pamojau per langą - sako - kas nutiko. Sugedau, sakau. O jis - ar esi Automobilistų asociacijos narys? ne, sakau, tai sako palauk,kolbaigsiu kalbėti.
Gerai: laukiu. Laukti teko kokias 15 min. supratau, kad asocijacijos narius jis privalo gvoltu aptarnauti. O kitus - šiaip sau. Galų gale pakalbėjęs išėjo į kiemą bendraut su manimi. Tai kas gi nutiko, klausia. Sakau - automatinė pavarų dėžė užsikirto, ar aš kažko nesuprantu, ar gali padėti, bent apžiūrėti/patarti? Jis sako -negaliu, automobilis, kaip sakei, nuomotas, aš prie jo prisiliest negaliu. Taštas.
Kulniuoju toliau. Dar skambinu į Lietuvą autospecialistui Gediminui, gal jis susidūręs su tokiais atvejais. Bet nekelia. Daugiau nežinau ką klausti. Gatvės gale lyg yra kažkokia gyvybė. Prieinu - Snowtowno užeiga! Na, gal čia kas nors su manim šnekės! Barmenas išklausęs palinguoja galvą užjaučiamai ir sako - čia turimnakvynę! Antram aukšte kambarėlis su plazminiu TV - 120 dol/parai, ir vakarien/ net galim pataisyti, jei uwsakysit iki 8 vakaro... 'svetingas'.Gerai, sakau, pagalvosiu. Gatvėje ženklas rodo, kad toliau yra kempingas. .. tai keliauju toliau merdinčio miestelio centro link, kur tas kempingas... ženklas prie apleisto stadiono rodo - čia. Patamsyje stovi fordas-kablukas, aplink vaikšto moteriškė su diideliu šuniu. Pasisveikina draugiškai, sakau sugedom, pavaros užsikirto, ar čia yra nakvynė? O jo! - atsako. Čia va galima palapinę pasistatyti, tik vandens nėra, bet anoje pašiūrėje prižiūrėtojas verda vakarienę - suprask, servisas. Tai sako atvažiuok, čia šalia pasistatyk.... iki greito-paskui pakalbėsim! ir nukuria su savo šuniu. Lengva sakyti - atvažiuok/pasistatyk. Aš gi jai sakiau, kad pavaros neveikia.
Tiek to - kulniuoju atgal. Pasiimsim su Alexa mantą ir apsigyvensim Snowtowno užeigos kambarėlyje su plazminiu TV iki pirmadienio - kol Koala Rent telefonas atsilieps. Aišku jie neapsidžiaugs - važiuoti 350 km. automobilio taisyt ar tempt.... Nekokia kelionė - vienas pirmųjų savaitgalių Australijoje, ir štai - dvi dienas kiurksosim apleistame miestelyje, o po to kažin ar iš vis pasieksim karštą Ozy centrą ir Uluru uolą..
Patamsiais randu kelią išmiestelio į autostradą. Autostradoje matau auto šviesas, bet ne ten kur palikau Alexą su Hyundajum. Kiek arčiau.
Prieinu, ogi Alexa atvairavo auto iki sankryžos! Valio! ...tai kaip pasitaisė užsikirtusi pavarų dėžė?! Ogi automatinėje mašinoje jungiant pavarą iš parkavimo padėties reikia stabdį laikyt nuspaudus! Kitaip lazda užblokuota saugumo sumetimais. Aš tą automatiškai-nesąmoningai dariau visą laiką, kol sukinėjomės Adelaidėje ir tt.. o kai klegetuojanti stiklo guma ir paslėpta signalizaciją sukėlė nepasitenkinimą, pavarą klibinau užgesintu varikliu. Dėl to ir diagnozė -Užsikirto! SUGEDO! O Koala telefono nekelia!!! Pasaulis yra, kaip tuo metu atrodo....
Po to riedėdami marsietiškais pezažais smagiai juokėmės, kad būtume laukę prie sniego miesto plazminio tv, kol atvažiuos Koala mechanikas ir paspaus stabdį... It's all in your head. It's all there buddy!
Kitas atvejas - Yra, kaip atrodo:
Hendry gatvės gretimybėje gyvena tokia murzių šeimą. Fanaberiškai kalbant - asocialūs. Du apžėlę broliai, kokių 30 metų. Kaimynka imigrantė airė jų bijo. Anądien vienas praėjo tiesiog pro mūsų langą ir lyg tarpkitko užmetė žvilgsnį įkambarį. Alexa viduje būdama nejuokais užpyko - ko jis goglinėja į svetimus kambarius. Paskui gatvėje sutikus jį pasekė ir tiesiai išdrožė, ką galvoja apie tokias manieras-tykotiprie svetimų langų. Po to dar airė pasakė, kad prieš dvi savaites jie nulupoinėjo visų namo pašto dėžučių spynas, lyg net policija buvo atvažiavus. Žodžiu - gali pasijaust, kad gyveni banditų apsuptyje. Yra, kaip atrodo. Kita vertus - kažkur gi jie gyventi turi. Tai kodėl ne šioje gatvėje? O be to - jei policija buvo, vadinasi juos prižiūri.. raminu save ir Alexą.
Juk kaip šauksi, taip ir atsišauks....
Alexa vėl pamatė "broliuką" pro mūsų langus kulniuojantį. Spitri akis nesnaudžia! Žiū - jis suka prie pašto dėžučių! Matyt plėš! Griebkim jį, Povilai!
... betgi gyvena jis šiame kieme. Jis gi tik savo pašto dėžutę patikrino. ir nieko.
Mes patys susikuriam savo realybę... savo baimes ir laimes.
Nuo tų įvykių praėję vos ne mėnuo. ir "kaimynystės broliukai" nebekelia nejaukumo, ir sniego miestas vis prisiminus šypseną sukelia.
Pirmasis įvyko mūsų kelionės į karštą Australijos centrą pradžioje. Išsinuomojom raudoną automobilį Hyundai, gan naujas, tik 29 kiloKM spidometre. Kad mažiau būtų neįprastumo vairuojant kaire kelio puse, pasirinkom variantą su automatine pavarų dėže. Nuomos punktas Koala Cars padavė raktelius ir - gero vėjo! Susukrovėm palapinę, miegmaišius ir pasikinkėm vėją :-) Kelias tolimas - pusantro tūkst.km.
Pavažiavus už Adelaidės į šiaurę šimtą km, staiga prasidėjo tyrai abiejose kelio pusėse. Kitą auto sutinki tik kas 5-10 min., nors kelias nacionalinės svarbos - pagrindinė magistralė, kertanti kontinentą iš viršaus į apačią. Pakrantėje miesteliai kas 50-70km, o toliau - mažos gyvenvietės kas 250. Taigi, išvažiavus į tyrus ir spustelėjus akceleratorių, "naujojo" Hyundai stoge pasigirdo keistas klegetavimas. Sumažini greitį - dingsta. Sustoju apžiūrėti -viskas atrodo gerai. Sunerimom. (pabrėžiu - čia gimė nerimas). Na, ratai, regis, laikosi, važiuojam toliau. Vėl barbenimas-klegetavimas. Vėl sustojam įpažiūrėti.. lygtai nieko. Po kelinto karto pagaliau pastebiu, kad priekinio siklo guma viršuje nepriklijuota, nuo vėjo išsitempia ir pradeda lapatuoti į stogą! Niekis, bet pasitikėjimas Koala Renta jau pakirstas -išnuomojo auto su palaidu stiklu!
Važiuojam toliau, saulutė po truputį leidžias, noris kiek galima toliau pirmąją dieną nuvažiuoti. Sustojam šalikelėje trumpai užkąsti prieš sutemas. Bedarinėjant duris ir bagažinę staiga pradeda klykti Hyundajaus signalizacija! Iki to net neįtariau, kad raudonas bėris turi signalizaciją! Paklykia ir nustoja.. bandau vesti variklį- nesieda, tik vėl klykia! Nerimas-nepasitenkinimas auga. Ką daryt? Gal kažko nesuprantu australiškuose automobiliuose.. bet nėra pas ką paklausti. O saulėleidžiasi, pro šalįnieks nevažiuoja. Pakilus pirmos kelionės dienos ūpas visai ataušo. Ir taip ir kitaip bandom pakaitom - klykia zaraza ir tiek. Skambinu į Koalas - ką patars šeimininkai.. bet nieks nekelia, penktadienio vakaras. O avarinio mobilaus tel. jie sąmoningai matyt neturi... Tolumoj sustoja policijos patrulis. Einu, paklausiu patarimo. Bet Alexa po keliolikto mėginimo, staiga užkuria automobilį be sirenos. Kame reikalas!? Aaaa! apžiūriu, kad pasirodo ant raktelio yre nedidukas signalizacijos mygtukas. Ir kaip nesusiprotėjom anksčiau! :-)
Sėdu važiuoti. Ir... velniava! Pavarų lazda užsikirto! Na, čia Koalos automobilis visai prarado pasitikėjimą. Diagnozė - užsiblokavo!. Ką reiks daryti, tempti kažkur negalima - automatinė dėžė. Gerai, kad nors sustojom kelkraštyje ant žvyro -naktį pralekianti fura neužkabins. Dar patampęs pavarų lazdą, nusprendžiu eit ieškot pagalbos. Gal gi kažko nesuprantiu australiškuose... o policijos patrulis per tą laiką iš horizonto dingo.. na, dėkui dievui, ženklas kelkraštyje rodo Snowtown 3 km. Alexa lieka budėti prie auto, o aš temstant kulniuoju į Snowtown - gal automechaniką rasiu, ar bent nakvynę..
Kulniuojant mintyse vis gaila gražios kelionės. Ką darysi... Pirmosios Snowtowno trobelės- tylu lyg išmirę. Einu toliau... OO! lyg autoservisas, ir regis dar kažkas viduje yra, nors penktadienio vakaras. Tikrai - apystoris australas kažką aiškinasi mobiliaku, kai pamojau per langą - sako - kas nutiko. Sugedau, sakau. O jis - ar esi Automobilistų asociacijos narys? ne, sakau, tai sako palauk,kolbaigsiu kalbėti.
Gerai: laukiu. Laukti teko kokias 15 min. supratau, kad asocijacijos narius jis privalo gvoltu aptarnauti. O kitus - šiaip sau. Galų gale pakalbėjęs išėjo į kiemą bendraut su manimi. Tai kas gi nutiko, klausia. Sakau - automatinė pavarų dėžė užsikirto, ar aš kažko nesuprantu, ar gali padėti, bent apžiūrėti/patarti? Jis sako -negaliu, automobilis, kaip sakei, nuomotas, aš prie jo prisiliest negaliu. Taštas.
Kulniuoju toliau. Dar skambinu į Lietuvą autospecialistui Gediminui, gal jis susidūręs su tokiais atvejais. Bet nekelia. Daugiau nežinau ką klausti. Gatvės gale lyg yra kažkokia gyvybė. Prieinu - Snowtowno užeiga! Na, gal čia kas nors su manim šnekės! Barmenas išklausęs palinguoja galvą užjaučiamai ir sako - čia turimnakvynę! Antram aukšte kambarėlis su plazminiu TV - 120 dol/parai, ir vakarien/ net galim pataisyti, jei uwsakysit iki 8 vakaro... 'svetingas'.Gerai, sakau, pagalvosiu. Gatvėje ženklas rodo, kad toliau yra kempingas. .. tai keliauju toliau merdinčio miestelio centro link, kur tas kempingas... ženklas prie apleisto stadiono rodo - čia. Patamsyje stovi fordas-kablukas, aplink vaikšto moteriškė su diideliu šuniu. Pasisveikina draugiškai, sakau sugedom, pavaros užsikirto, ar čia yra nakvynė? O jo! - atsako. Čia va galima palapinę pasistatyti, tik vandens nėra, bet anoje pašiūrėje prižiūrėtojas verda vakarienę - suprask, servisas. Tai sako atvažiuok, čia šalia pasistatyk.... iki greito-paskui pakalbėsim! ir nukuria su savo šuniu. Lengva sakyti - atvažiuok/pasistatyk. Aš gi jai sakiau, kad pavaros neveikia.
Tiek to - kulniuoju atgal. Pasiimsim su Alexa mantą ir apsigyvensim Snowtowno užeigos kambarėlyje su plazminiu TV iki pirmadienio - kol Koala Rent telefonas atsilieps. Aišku jie neapsidžiaugs - važiuoti 350 km. automobilio taisyt ar tempt.... Nekokia kelionė - vienas pirmųjų savaitgalių Australijoje, ir štai - dvi dienas kiurksosim apleistame miestelyje, o po to kažin ar iš vis pasieksim karštą Ozy centrą ir Uluru uolą..
Patamsiais randu kelią išmiestelio į autostradą. Autostradoje matau auto šviesas, bet ne ten kur palikau Alexą su Hyundajum. Kiek arčiau.
Prieinu, ogi Alexa atvairavo auto iki sankryžos! Valio! ...tai kaip pasitaisė užsikirtusi pavarų dėžė?! Ogi automatinėje mašinoje jungiant pavarą iš parkavimo padėties reikia stabdį laikyt nuspaudus! Kitaip lazda užblokuota saugumo sumetimais. Aš tą automatiškai-nesąmoningai dariau visą laiką, kol sukinėjomės Adelaidėje ir tt.. o kai klegetuojanti stiklo guma ir paslėpta signalizaciją sukėlė nepasitenkinimą, pavarą klibinau užgesintu varikliu. Dėl to ir diagnozė -Užsikirto! SUGEDO! O Koala telefono nekelia!!! Pasaulis yra, kaip tuo metu atrodo....
Po to riedėdami marsietiškais pezažais smagiai juokėmės, kad būtume laukę prie sniego miesto plazminio tv, kol atvažiuos Koala mechanikas ir paspaus stabdį... It's all in your head. It's all there buddy!
Kitas atvejas - Yra, kaip atrodo:
Hendry gatvės gretimybėje gyvena tokia murzių šeimą. Fanaberiškai kalbant - asocialūs. Du apžėlę broliai, kokių 30 metų. Kaimynka imigrantė airė jų bijo. Anądien vienas praėjo tiesiog pro mūsų langą ir lyg tarpkitko užmetė žvilgsnį įkambarį. Alexa viduje būdama nejuokais užpyko - ko jis goglinėja į svetimus kambarius. Paskui gatvėje sutikus jį pasekė ir tiesiai išdrožė, ką galvoja apie tokias manieras-tykotiprie svetimų langų. Po to dar airė pasakė, kad prieš dvi savaites jie nulupoinėjo visų namo pašto dėžučių spynas, lyg net policija buvo atvažiavus. Žodžiu - gali pasijaust, kad gyveni banditų apsuptyje. Yra, kaip atrodo. Kita vertus - kažkur gi jie gyventi turi. Tai kodėl ne šioje gatvėje? O be to - jei policija buvo, vadinasi juos prižiūri.. raminu save ir Alexą.
Juk kaip šauksi, taip ir atsišauks....
Alexa vėl pamatė "broliuką" pro mūsų langus kulniuojantį. Spitri akis nesnaudžia! Žiū - jis suka prie pašto dėžučių! Matyt plėš! Griebkim jį, Povilai!
... betgi gyvena jis šiame kieme. Jis gi tik savo pašto dėžutę patikrino. ir nieko.
Mes patys susikuriam savo realybę... savo baimes ir laimes.
Nuo tų įvykių praėję vos ne mėnuo. ir "kaimynystės broliukai" nebekelia nejaukumo, ir sniego miestas vis prisiminus šypseną sukelia.
Sunday, August 3, 2008
Sukaktuvė
Du mėnesiai praėjo nuo nusileidimo Pietiniame Kontinente. Neprailgo. Desantininkų terminais – „nusileidom bėgadami“. Išžvalgyta Adelaidė ir jos apylinkės, įsigytas butas Plymptono vietovėje tarp jūros ir miesto /bus užsiėmimo pastatybininkauti-paapdailauti/, baigti kursai „Certificate IV in Training and Assessment“ /Australai bet kokiam darbui turi atestaciją-sertifikaciją, net duobių kasimui ar ožkų veisimui/ ir dar mielai paatostogavom: Alice Springs ir Uluru centre, Mount Gambier pietuose, Melburnas pietryčiuose. Po truputį iš keliautojų virstam vietos gyventojais – rezidentais, po truputį suvokiam Pietų Australijos gyventojo mentalitetą.
Kiekvienoje šalyje savi papročiai, sava istorija, sava vertybių sistema. Vienuolis Atma kartą užsiminė – svečioje šalyje gali užtrukti kelis metus, kol pradedi susigaudyti, kuo vartybių sistema čia skiriasi nuo tau įprastos... kol kas remsimės pirmu įspūdžiu:
Itin betarpiškas bendravimas tarp nepažįstamų. Jei pirmam sutiktam nepuoli pasakoti ką pusryčiavai, ar kaip tau patinka šiandienos oras, ar kad lietuviai geri krepšininkai bet nekokie futboloninkai it t.t. - jei nepradedi aktyviai taukšti – atrodai įtartinas arba spėjama, kad nemoki kalbos. Kartais užkalbintas netenku amo – anadien mokant už benziną kolonėlėje vadybininkas skaičiuodamas grąžą paklausė ką ketinu šiandien veikti?! Sakau – važiuoju namo į Adelaidę.Tai, sako, neblogai! –ilgoj kelionėj gali dainuoti su radija iki užkimimo! Šmaikštūs jie, žodžio kišenėje neieško, ir mėgsta savo (o ne pašnekovo) šmaikščia replika užbaigti pokalbį.
Kitas baltųjų vietos gyventojų bruožas – jau minėtas dėmėjimasis laukine gamta ir natūralių augalų atsodinimu,,, padarytos žalos gamtai atitaisymu.. Gražu pažiūrėti.
Ir tai kažkaip susiderina su „akla dėme“ santykiuose su tikraisiais vietos gyventojais aborigenais. Santykių nėra ir negali būti. Baltieji – dalginiai, Aborigenai – akmeniniai žmonės. Skirtingais dalykais matuojamos šios kultūros. Iki pat šeštojo dešimtmečio vyko savotiškas aborigenų genocidas... Aborigenai taikūs. Kitaip, nei Zelandijos maoriai ar Gvinėjos papuasai, nuo pat baltojo žmogaus išsilaipinimo (invazijos) Australijos žemėse, Aborigenai nesipriešino o tik nuolankiai traukėsi į bruzgynus. Tai baltieji nesibodėdami ėmė, kas patinka. Skaičiau vieną Juodojo autobiografiją, pavadintą „Forcibly removed“ (Perkelti per prievartą). Liūdna istorija. Autoriaus žodžiais tik šeštame dešimtmetyje prasidėjęs imigrantų antplūdis sužadino susidomėjimą aborigenų kultūra ir išjudino jų kaip „neliečiamųjų“ statusą. Tradiciniam XXa australui aborigenas – nežmogus, kengūra – pasėlių kenkėja, kurios mėsa tinka kaip jaukas vėžiams žvejoti ... Dabar gi australai sujudę pripažįsta, kad jei ne aborigenai ir kengūros, australo identitetas būtų tuščias kaip burbulas. Invazijos istorija - savotiška vietos baltųjų gyventojų (kažin ar australai – tauta) stigma.
XXIa šiame kontinente – savotiškas atgimimas. Visaip skatinama santaika, bendradarbiavimas, nors nelengva visai kontinento populiacijai pakeisti vertybinį „požiūrio kampą“. Pažįstamas storulis ex. baikeris Kevinas (Chevy Kevy – myli Ševrole automobilius ir turi ant kūno 101 tatuiruotę), dabar gyvenantis karštajame Australijos centre dykvietės užeigoje, per Kalėdas buvo paprašytas pabūti Seniu Šalčiu. Mielai atidirbęs dalindamas dovanėles baltiems vaikučiams, nusprendė užsukti į Aborigenų gyvenvietę ir pradžiuginti juodus vaikučius. Tai pastarieji Senelį Šaltį užpjudė šunimis, apiplėšė-atėmė maišą su cukiekrom,o nuo šunų besispardžiusio „Senelio“ aulinis batas iki šiol stypso užmestas ant vienos trobelės stogo. Karštą +40C naktį teko nešti skudurus baltajam šalčio ir taikos ambasadoriui.
…Tuo tarpu iki Adelaidės atplaukė mūsų Rusakalnėje sukrautas užgyvenų konteineris. Atgal į buitį!
Kiekvienoje šalyje savi papročiai, sava istorija, sava vertybių sistema. Vienuolis Atma kartą užsiminė – svečioje šalyje gali užtrukti kelis metus, kol pradedi susigaudyti, kuo vartybių sistema čia skiriasi nuo tau įprastos... kol kas remsimės pirmu įspūdžiu:
Itin betarpiškas bendravimas tarp nepažįstamų. Jei pirmam sutiktam nepuoli pasakoti ką pusryčiavai, ar kaip tau patinka šiandienos oras, ar kad lietuviai geri krepšininkai bet nekokie futboloninkai it t.t. - jei nepradedi aktyviai taukšti – atrodai įtartinas arba spėjama, kad nemoki kalbos. Kartais užkalbintas netenku amo – anadien mokant už benziną kolonėlėje vadybininkas skaičiuodamas grąžą paklausė ką ketinu šiandien veikti?! Sakau – važiuoju namo į Adelaidę.Tai, sako, neblogai! –ilgoj kelionėj gali dainuoti su radija iki užkimimo! Šmaikštūs jie, žodžio kišenėje neieško, ir mėgsta savo (o ne pašnekovo) šmaikščia replika užbaigti pokalbį.
Kitas baltųjų vietos gyventojų bruožas – jau minėtas dėmėjimasis laukine gamta ir natūralių augalų atsodinimu,,, padarytos žalos gamtai atitaisymu.. Gražu pažiūrėti.
Ir tai kažkaip susiderina su „akla dėme“ santykiuose su tikraisiais vietos gyventojais aborigenais. Santykių nėra ir negali būti. Baltieji – dalginiai, Aborigenai – akmeniniai žmonės. Skirtingais dalykais matuojamos šios kultūros. Iki pat šeštojo dešimtmečio vyko savotiškas aborigenų genocidas... Aborigenai taikūs. Kitaip, nei Zelandijos maoriai ar Gvinėjos papuasai, nuo pat baltojo žmogaus išsilaipinimo (invazijos) Australijos žemėse, Aborigenai nesipriešino o tik nuolankiai traukėsi į bruzgynus. Tai baltieji nesibodėdami ėmė, kas patinka. Skaičiau vieną Juodojo autobiografiją, pavadintą „Forcibly removed“ (Perkelti per prievartą). Liūdna istorija. Autoriaus žodžiais tik šeštame dešimtmetyje prasidėjęs imigrantų antplūdis sužadino susidomėjimą aborigenų kultūra ir išjudino jų kaip „neliečiamųjų“ statusą. Tradiciniam XXa australui aborigenas – nežmogus, kengūra – pasėlių kenkėja, kurios mėsa tinka kaip jaukas vėžiams žvejoti ... Dabar gi australai sujudę pripažįsta, kad jei ne aborigenai ir kengūros, australo identitetas būtų tuščias kaip burbulas. Invazijos istorija - savotiška vietos baltųjų gyventojų (kažin ar australai – tauta) stigma.
XXIa šiame kontinente – savotiškas atgimimas. Visaip skatinama santaika, bendradarbiavimas, nors nelengva visai kontinento populiacijai pakeisti vertybinį „požiūrio kampą“. Pažįstamas storulis ex. baikeris Kevinas (Chevy Kevy – myli Ševrole automobilius ir turi ant kūno 101 tatuiruotę), dabar gyvenantis karštajame Australijos centre dykvietės užeigoje, per Kalėdas buvo paprašytas pabūti Seniu Šalčiu. Mielai atidirbęs dalindamas dovanėles baltiems vaikučiams, nusprendė užsukti į Aborigenų gyvenvietę ir pradžiuginti juodus vaikučius. Tai pastarieji Senelį Šaltį užpjudė šunimis, apiplėšė-atėmė maišą su cukiekrom,o nuo šunų besispardžiusio „Senelio“ aulinis batas iki šiol stypso užmestas ant vienos trobelės stogo. Karštą +40C naktį teko nešti skudurus baltajam šalčio ir taikos ambasadoriui.
…Tuo tarpu iki Adelaidės atplaukė mūsų Rusakalnėje sukrautas užgyvenų konteineris. Atgal į buitį!
Subscribe to:
Posts (Atom)