Pakėlus šaknis

pirmadienis, birželio 9d.

Bičiuliai, Artimieji klausia – na, o koks jausmas būti ten?
Jausmas įdomus.
Žmogus – tarsi tvarinys tarp medžio ir paukščio. Žmogus gali įleisti šaknis ir gali pakelt sparnus.
Jaučiuosi pakėlęs šaknis. Išvykimo rūpesčiai, kelionės ir atvykimo nuotykiai jau blėsta, nyksta į laiko miglą. Bet migla gaubia ir dabartį. Koks čia oras? Koks vanduo? Kas per žmonės? Jau paragavęs, jau įkvėpęs, bet dar nesuprantu, šaknys dar pakeltos ir sparnai dar virpa.

Kai keliauji apsižvalgyti, atostogauti – įspūdžiai atgaivina, bet stipri gija, kaip inkaro lynas, kaip namo pamatas, jungia su namais, su gimta žeme.
Man, išvykusiam/atvykusiam – ilgiau nei atostogoms, jausmas, kad gija su tėviške ir artimaisiais nors ir bus nepertraukiama visuomet, bet gyvybės syvų kaip medžiui šaknis ji nebetiekia taip gausiai, kaip namie. Inkaras pakeltas, pamatai sujudinti; jei ką – tai naują šaknį reikia suleisti kur esu - štai čia.

Įdomu, kad praėjus dešimtadieniui, naujos vietos įspūdžiai apsiglosto ir prasideda darbas su praeitos vietos, praeitų žmogiškų santykių sušukavimu. – kokie ryškūs sapnai! Apie tai, kas likę ten... toli, ir tarsi vyksta dabar. Sąmonė užbaigia nebaigtus darbus, suriša palaidus siūlelius.
Nesinori skubėti, geriau supurenant dirvą užlyginti grėbliuku, nenustumdyti buldozeriu.

Kai šaknys pakeltos, naujoje vietoje noris apsiprasti su atidumu, kol dar rutina neatbukino juslių. Ką aš atsinešu iš ten? Ką galiu duoti čia? Ką palikau ten? Kas mane maitins čia?
O kita vertus, ten ir čia – tik proto žaidimas. Žmonės, meilė-viltis-ir-juokas yra visur. Darnai dirva visuomet čia pat po kojomis. Čia ir dabar – kur bestovėtų tavo kojos! Su Meile ir su Pagarba.