Atleisk

pavasario-rudens virsmas yra gera proga atsitokėti... nuo kasdienio ėjimo-vežimo. Praėjusią savaitę susikaupiau pasnykui. Neblogai gavos - kadangi tarnyba kasdien šaukė (o kad atsilieptum -vitaminu reik), tai apsiėjau su vandeniu vaisiais ir daržovėm, be duonos/grūdo. pravertė.

skype'u, mail'u su draugais ir artimaisiais tėviškėj bebendraudamas užuodžiu įtampėlę - ar dėl ekonomikos, ar dar dėl ko. O užvakar susimąsčiau ir apie tempimą įsimetusį man į strėnas... matyt neišvengiama, kai imi gyvenimą Tvarkyti (o ne gyventi). Kai imiesi rėdyti kitiems (ir sau) kaip čia kas bus, kaip turi būti, užsiimi kažko laukti... įsėlina įsitempimas. Ir nekeista - ar galėtum įsivaizduoti buldozerį žemes stumiant, ar arklį plūgą tempiant be įtampos? Aišku - kartkartėmis įsitempt būtina. Bet svarbu, kad neužmirštum ir atleisti. Nes įtampėlė kaip kalkės - nejučiom gali visą kūną apsluoksniuoti, o kartu - ir mintis.

Kad taip neatsitiktų, reikia atsitokėti ir atleisti. Atleisti sau, ko nespėjai/negebėjai padaryk, atleist kitam - kad anas kitaip galvoja, atleist valdžiai - kad gyventi nėra geriau, atleist laikui - kad nesigęžia atgal. Taip įtempimą atleisti.

O atleidus pastebėk - ir kvėpuot eina giliau, ir žengt lengviau. Ir prireikus įsitempt - ne griekas ! Viskas yra gerai :-) Atleisk ir dar padėkok, tik čia ir dabar - saulei, kad pateka; vandeniui - kad bėga; artimui - kad gyvena; duonai - kad maitina; medžiui - kad pavėsina; rankoms - kad lankstos; galvai - kad blaivos.