tautiškumas

Tą penktadienio vakarą lynojo. Į stotelės kampą atrėmiau ilgą dėžę su naujai pirkta žaliuze ir įnikau į brolio atsiųstą Šiaurės Atėnų straipsnį - apie buvimą "svetur", kilnojamą "namų ir bendruomenės" jausmą. Beverčiantį antą puslapį atriedėjo autobusas. Straipsnio lapu apkabinau dėžę, įsiropščiau, pažymėjau talonėlį :-) ir klestelėjau į sėdynę prie išlipimo durų. Neilgai važiuot - nuo Adelaidės centro iki 'namų' Plymtptone tik 10 stotelių, apie 15 minučių.

Stotelės čia tankios - kas 300 metrų. Bet stoja nekiekvienoj - tik jei laukiantis kelia ranką, ar važiuojantis spaudžia sustojimo mygtuką.

Sėdynės kaimynas pasirodė bendringas. Mielai įkaušęs vyrukas - įsižiūrėjo į mano lapus, ką aš čia bandau skaityti. Ar supranti? - rodydamas klausiu. Nee - krato galvą. Sakau "čia Lithuanian" ir čia pat klausiu "iš kur tu"? Vyrukas nudžiunga besimezgančiu pokalbiu ir sako - iš afganistano... o lithuania tai kur?  _atsakau prie "Baltic sea", bet matos, kad pašnekovo rytinės europos geografija nestipri.. Supratimas žvilgsnyje sužiba tik kai paminiu kaimynę "Poland". Kaip ilgai čia -klausia. Atsakau- metus, o tu?  Oooo, aš jau dvylika metų, atsako.

Dabar supratimas sužiba man. "Pažįsti Nijazą?"  //Nijazas - mano antrojo mėnesio pažintis, amatininkas, gretimam bute klijavęs vonią plytelėmis. Kai dailinau mūsų butą Plymptone,  paprašiau pagalbos nešti gipskartonio lapus į antrą aukštą. Taip ir susipažinom. Jis irgi prieš dvylika metų čia atkeliavo - nelegaliai žvejybiniu laiveliu iš Indonezijos... - o prieš tai ilgas kelias su visataučių pabėgėlių virtine, per visą Aziją, nuo pat Afganistano.  Tuomet jam buvo vos aštuoniolika. Geras bičiulis - doras, tiesus.//

O jo jo!! Linguoja pašnekovas - Nijazas mano geriausias draugas!

...po to dar kelios minutės buvo sugaištos (jo iniciatyva) aiškinantis ar mūsų bendras pažįstamas nijazas yra vyras ar moteris, bent tris kartus spaudėm viens kitam ranką (visgi gerai įkaušęs bičius)  kartodami vardus "aš Paul" tu "Abdul", "aš Abdul" tu "Paul"... Galiusiai Abdul išreikalavo mano tel. numerį, įsirašė ir primygtinai pakvietė susitikti rytoj ar kitą savaitgalį...  sutarėm kad paskambins ir kad gera vieta būtų man žinomoj afganų kebabinėj/kepykloj - on the South Road/ Henley Beach...  Kažkodėl man rodės Abdul vienatvės jausmas kamuoja, su Nijazu retai matyt pasimato, o afganistano tyras ir gimtas gentinis bendrumas taip toli... tik kaip tolimas atminimas - kai sėdėjom naktį prie laužo ir gėrėm fermentuotą kupranugarės pieną...  

...geras straipsnis - apie "svetur" ir "namuos": 'Kita bendruomenė" Dalia Staponkutė, ŠA Nr.17,gegužės 8d. o Abdul neskambino, aš ir netikėjau kad išsiblaivęs norės skambinti. matyt racionalus-blaivas Žmogus moka paminti savo vienišimą ir užsiima reikalais - pvz. skubėjimu iš taško a į tašką b