Pvz apsikeitimas:
Australija gali pasiūlyt naivų optimizmą. Stebetina, bet kai liepsnos pragaišino tūkstančius namų prie Melburno, ar potvyniai užliejo gyvenvietes Quensland'e, žiniose nei spaudoje nebuvo jokio rankų grąžymo. "Taip nutiko, ką padarysi" pasakė fermeris iki juosmens stovys potvynio dumble, ir... nusišypsojo. Pripažintas visuotinis australų bruožas: požiūris "can do" - aš galiu.
Lietuvos vertenybė - žmogaus mėgėjiškas universalumas, ypač buityje. Gi kiekvienas lietuvis yra bulvę pasodinęs, vinį įkalęs ar sniegą kastuvu šlavęs. Gal ne iš gero gyvenimo, bet visgi - įpatybė.
Australai gali pasigirti "edvumu" - įvairove pomėgių, nesėslumu, Lietuviams regis daugiau būdingas "gilumas" - pomėgių ypatumas, kad ir prikaustytas kiekviens savo kromelyje, bet kiekviens kažkaip savitas, briaunuotas ar spalvingas.
Tokios tokelės.
Anądien buvo proga apsilankyt mokykloj - pastebėjau 9-mečių tarpmokyklinį forumą gamtinės įvairovės puoselėjimo tema. Aktyvūs vaikiai - rankas kelia net atsakymo į klausimą nežinodami. Užsiėmimo pabaigoje, mokytojos paragintas vienas/viena (savanoris!) atsistoja ir klasės vardu išdrožia padėką mokyklos svečiams.
Aleksa ką tik parėjo iš PC "Coles" - tipo Maxima. Paukštienos skyrius jai pardavė švinktelėjusį viščiuką. Po malonaus pokalbio su vadybininku buvo apdovanota viščiuko kaina plius 130% - nuodėmės atpirkimui. Na, panašus nutikimas buvo ir Maximoj, bet Lietuviškas kumpis buvo mažiau švinktelėjęs, Matyt Australijoj gendančio maisto kiekiai ženklesni, užtat ir atpirkimas dosnesnis.
Tokelės tokios.
Šįvakar buvau viešam renginy apie klimato kaitą ir vargingas pasaulio šalis.Keturi propesoriai iš įvairiausių šalių rėžė kalbas kokiems trims šimtams miestiečių, suėjusių į miesto rotušės salę - graži salė, su vargonais. Kalbos blankios - vos ne XXI partijos suvažiavimas Naujos Vilnios kultūros rūmuos.
Žina, pastarasis, australiškas gyvenimo tarpsnis savotoškai kitoks. Nemanausi pralošęs ar išlošęs šiuo daiktų ir darbo sutarčių kraustymu - nelošėjas aš, azarto tam stingu. Įdomu save išbandyti, lyg nają drabužį tam pačiam kūneliui pasisiūdinti - kas gausis, ar tiks, a neveršč ar šildys. Būstą sustvarkėm, darbas irgi sekasi, ir pakankami įdomu, pramogom ir nėr kaip skūstis - ir grandininiu pjūklu pakrapštau - tipo iš rąstų sandėliuką renčiu, ir paburiuot nuskyla. Ko būrui dar norėt?
Na o siekiai... nesurambėti, neprisotėti, stebėtis ir grožėtis - čia įgauna kitą atspalvį, kitą kampą, bet iš esmės nesikeičia. Gal dėlto ir verta gyvenime save karts nuo karto papurtyti, žemes prie šaknų papurenti? Kur bekeliausi - savęs nepamesi, bet kitoj šviesoj pamatysi.
statomas sandeliukas dviraciui - karkasas ish atlieku medienos
No comments:
Post a Comment