Zenklai

Kazinkodel apsileidau savaitrashcxio rashyme...  tokia mintis aplanke shiryta. Tyrinetojo akim  - reik panagrineti kas pasikeite aplinkoje. Kas pasikeite, kad rashytinei kurybai netaip niezti pirshtai? Ogi Tarnyba kalta! Ji, taigi ji, nelaboji,  sugeria pastabuma ir bele kokias kurimo jegas!

Pirmos keturios tarnybos savaites praleke apsipratime, veziu nusistatyme ir shtai - atsiranda iprastumas. Taigi vel - sedziu prie savaitrashcxio. Man zenklas - tarnyba savo kasni atsipleshe ir pasitraukus kramto, tai atsiranda vel laisvos energijos - ka cxia paveikus ;-) 

Apie Zenklus. Dabar apie Prekinius zenklus. Tarnyboje naudojami Apple kompiuteriai. Gavau balta kaip sniegas neshiojamuka (tik kampai kiek nuzulinti, nes naudotas). Ant dangcxio - ikasto obuoliuko zenklas. Tik kas ryta isijungdamas vis ne ish to galo bandau atidaryti - pakelti ekrana. Kazkas negerai su iprociais. Kol susigaudziau - obuoliuko zenklas ant dangcio nupieshtas apverstai man (ty aukshtyn"kojom", atsiprashau _ zemyn obuolio koteliu), bet teisingai matomas kitiems aplinkui - suprask: Ziu! - Jis turi AppleBooka!

Atradau kur mano iprotis gimes - gi visa laika iki shiol naudojau IBM ThinkPad neshiojamukus, ant ju dangcio zenkliukas uzrashytas taip, kad gerai perskaityt butu man, o ne aplinkiniams.   Kazin, ar yra kas kreipesis i Apple su pastaba - del "brokuotai" uzrashyto zenklo. O gal dabrates taip turi buti  - svarbu ne ka turi ar koks esi, o ka kiti mato? 

dovanokit... keists klausims

Tuo tarpu Adelaides gatvese stebina zydinciu medziu spalva

Savaitraščio sekimas

Matyti, kad esu nereguliarus blog'ininkas. Pranešimai iš kengūrų žemės randas su savaičių pertraukom. Kad Australijos savatrashtį būtų lengviau  sekti, patariu užsiprenumeruoti. Tuomet į savo el.paštą gasi žinutę kuomet povilas kažką naujo apie nuotykius užrašė. Užsiprenumeruoti savaitraščio sekimą galima skiltyje "komentaras".

Šį kartą naujienos glaustai - Sekasi. Darbas įdomus, ir laisvalaikis kuriasi turiningas.  Panūdau išmokti buriavimo, tai per sutapimų grandinę atsidūriau burlaivio "miss Saigon" įgulos tarpe.  Matyt neatsitiktinai prieš mėnesį tos metaforos apie "iš kur vėjas papūs" galvą kvaršino. Tai dabar tračiadienių vakarais minu dviratį į jachtklubą ir dalyvauju "Sutemų varžybose" - apie pora valandų buriavimo pusiau kruizine ir truputį lenktynine jachta.  O praėjusį savaitgalį abi dienas užėmė tas įdomumas. Šeštadienį su miss Saigon diedukais (kapitonas Kerry ir 2 jūros vilkai + 3 pagalbininkai, tokie kaip aš) plaukėm ilgesnį maršrutą, o sekmadienį kartu su Alexa dalyvavom praktinėje buriavimo pamokoje kitoje valtyje - AbFab. Taigi, išmokstam kažko naujo :-)

Na, laikas tarnybon. Čia pirmadienio rytas, 7:48, diena žada būt saulėta ir neitin karšta +25. Tas gerai, nes aną savaitę +36 karštis truputį dusino.  Linkiu gero Pirmadienio ir Savaitės!

Pirmadienio rytas - tarnybon

Gera citata man atsiųsta el.paštu.

Rašytojas F.Kafka kartą pasakė :
 'Jums net nereikia išeiti iš savo kambario.Ramiai sėdėkite už stalo ir klausykitės.Net ir klausytis nereikia, tiesiog laukite.Ne, nelaukite, o išmokite nutilti nurimti ir būti vieni.Pasaulis pats atsivers prieš nustebusias jūsų akis.Jis neturės kito pasirinkimo, tik apimtas ekstazės raičiotis po jūsų kojomis "

O čia jau ankstyvas pirmadienio rytas. Šiandien - pirma diena į darbialį, į tarnybą, kaip prieškarinėje Rusijoje sakydavo "na službu!". Iš tiesų įdomus, skirtingas  žodžių skambesys. Apie "darbą" viskas lygtai aišku - lyg K.Marksas suteikė tam atspalvį. O vat žodis "tarnyba" jau kitaip skamba. Kažką atlieki, kažkam tarnauji - anksčiau būdavo Imperatoriui, Sovietų Sąjungai, arba kokiam bajorui. Jei Bajoras prasimano kokį nors verlą - tai jau ne tarnybą, o pramonė - "pramanas".      "Verslas" man kažkaip neskamba - lyg vartaliojiesi, sukinėji, spekuliuoji.  Pramanas geriau. Užuot tarnavęs kažkam - tėvynei, idealams, žmonėms (pvz.gydytojai). prasimanai sau kažką ir tuo užsiimi?  Tarsi du variantai - arba tarnauji, arba užsiimi pramanu.

Dar nežinau, kuo aš užsiimsiu komporacijoje Carbon Planet. Šiandien einu kaip į tarnybą. ir linkiu visiems gero Pirmadienio! - ar būtumėm tarnyboje ar pramane :-)

vėjo kryptis

... kitą rytą jūra tebebuvo lygi kaip veidrodis.  Laivas Vaiduoklis plūduriavo žemyn nutysusia bure. Virėjas tarškino puodus virtuvėje, ruonių medžiotojai ant denio lošė kortomis iš būsimų medžioklių laimikio, nors laimikis dar buvo nevertesnis nei lengvabūdiškas paauglio pažadas - jei įgulai seksis, jei bus palankus vėjas ir jei laivas užtiks keliaujančių  jūros ruonių bandas... Jūreiviai  pabodusiais nuo plūduriavimo veidais vangiai judėjo ant denio - tarsi dirbo laivybos darbą, bet kokia čia laivyba be vėjo!   //vaizdelis tema "Jūrų vilkas", Dž.Londonas. Toliau tęsiant pastraipą, be abejo, tylą turėjo nutraukti burės šiugždesys, lyg iš niekur atklydęs vėjo gūsis ir laivas palengva pajuda   //

Taip ir mano užsiėmimas darbu pajudėjo netikėtai - kaip vėjui papūtus. Kartais žmogau atrodo, kad pats tvarkai savo reikalus, sprendi kylančius klausimus, o žiūr! - aplinkybės viską pasuka netikėtai. Gerus tris mėnesius vis rašinėjau ir siuntinėjau savęs pasiūlymus visokiems spaudoje ir internete skelbiamiems trenerių, konsultantų ir projektų bei pokyčių vadovų darbams. Ir vis tie patys atsakymai - kaip Džekui Londonui plonučiai laiškai iš redakcijų, kuioms jis siuntė savo apsakymų rankraščius: ačių už dėmesį, jūsų pasisiūlymas tikrai mūsų vertinamas, bet kandidatai šiai pozicijai kaip niekada susirinko stiprūs... linkime jums sėkmės ateityje. Iki susitikimo akistata pavyko prasimušęs tik du kartus. Vieną sykį vos neužverbavo piramidinė konsultantų-"verslo architektų" gildija - girdi, mokėk jiems licenzijos mokestį ir komisinį, o jie tave kompetetingai apmokys ir pirmuosius klientus parūpins. Grynas akių dūmimas! Antras kartas buvo su konsultantais-auditoriais aplinkos neteršimo tema. Bet, kaip jau rašiau prieš savaitę - jie irgi pasirinko kažką iš labiau vietinių.

Kągi. Jei šiam prūde vėjas nepučia. tai nutariau įmerkti kojas kitam tvenkinį - statybos priemonių prekyboje ir laisvam mūrininkavime ;-)  Pirmas žingsnis - įsidarbint įrankių pardavėju konsultantu. Išpudruotą CV nustūmiau į krepšio dugną, susidėliojau nuotraukų komplektuką apie savo praktiką rąstinėje statyboje bei vidaus apdailoj ir patraukiau į stambiausią vietinę PasidarykPats tipo kriautuvę. Kompanija Bunnings nemaža ir bardzo pšyjemna - labai komandinis darbas matosi, kiteip sakant - stipri kuljtūra.  Įdomus pats atrankos procesas - trim pakopom. Pradžia - anketos duomenų pildymas internete ir 20-šimt keblių klausimų-situacijų sprendimas. Antra pakopa - grupinis interviu. Apie 20 kandidatų sueina į vieną vietą ir atlieka kelias užduotėles - prisistatymas, pasipasakojimas, darbo komandoje pratimas ir pan. Keli Bunnings darbuotojai  viską stebi ir įnirtingai žymisi. Iš tos grupės atrenkami keli, su kuriais surengiamas individualus interviu - kandidatas ir du Bunnings darbuotojai. Kandidatų būrys buvo margas - keli studentai, mandolinų meistras,  plaukimo intruktorius, aukštesniosios mokyklos dėstytojas ir t.t.  Nepaisant ausį kutenančio anglų k. akcento, patekau į trečiąjį etapą. Per interviu paplepėjom apie statybas šaltam klimate, apie tai kad pradėjus įrankių konsultantu po mėnesio gali tekti dirbt vidiniu treneriu ir visokias kitokias karjeros įdomybes. Pažadėjo paskambint po dienos. O prieš šį interviu ryte dar aplankiau Carbon Planet, pasiimt savo rekomendacinių raštų. Atiduodama raštus Viki pakomentavo, kad buvau labai arti ir t.t., bet pripažino kad vietinės darbo patirties nebuvimas yra didžiausias trūkumas. Tiek to. 

Kulniuoju  iš statybinio interviu ir svarstau - Bunnings darbas nepilnaetatinis, laisvu laiku reiks daugiau zuikių gaudyt - gal dar pasitaikys  kokie pavieniai  trenerio darbeliai ir reiks matyt registruoti laisvo mūrininko versliuką - ne tik kad mokesčius mokėt, bet ir vizos sąlygas išpildyt.

Bekulniuojant skambutis mobiliu - Viki iš Carbon Planet. Jų atrinktas kandidatas pakeitė savo ketinimus ir dabar makymų vadovo darbas siūlomas man. Ką daryti kai vėjai papučia kryžmai?

      / tęsinys - kitoje serijoje ;-) , o jei yra ūpas pakomentuot -  mielai prašau!/

Pragmatiškai/ekonomiškai

Pasaulio žinias purto popierinė-vertybinė krizė, Australija neišimtis. Tik kadangi čia pasaulio kraštas, tai ilgiau užtrunka bangų atvilniavimas. Politikai giriasi, kad ozy finansai labiau sureguliuoti ir kontroliuojami nei amerikoj, tai žiū! – pasekmės turėtų būt švelnesnės. ... nežinau, kaip su tuo švelnumu, bet pojūtis užtrunka ilgiau, kaip žirafai mintys per ilgą kaklą ... kita vertus faktas – valdiškas biudžetas nūnai čia perteklinis, tai yra iš ko dalinti... centrinis ozy bankas numetė palūkanas ir paspaudė komercinius, kad tas palūkanų auseles parodytų ir privatiems paskolų vartotojams; valdžia subsiduoja jaunus pirmojo būsto pirkėjus – iki šiol 10kAUD, o nuo pirmadienio duos 20kAUD (apie 40kLTL) dovanų perkantiems pirmąjį būtą ar namelį. Valdžia mėgsta reguliuoti – gal ir gerai. Pvz.: jei perki skalbimo mašiną su 4-ių ar daugiau žvaigždučių vandens taupumo reitingu – valdžia tau į kišenę įmeta 200 litų ir pan.
Darbo kompetencijų ir kvalifikacijų sritis irgi sureguliuota – jau rašiau, kad yra atestacija net ir duobkasiavimui. Labai mėgstami atsiliepimo laiškai iš ankstesnių darboviečių, pažįstamų ir pan. Ir pageidautina, kad būtų pietųaustralietiškas atsiliepimas, jei esi iš Viktorijos ar Queenslando valstijos – jau svetimšalis. Kai kaimynas kraustėsi į kitą nuomojamą butą, tai turėjo iš dabartinio nuomotojo išgaut laišką, kad mokesčius mokėjo reguliariai, naktimis netriukšmavo ir kitų kaimynų nusiskundimų nerasta. Tvarka ir Teisingumas!
Darbo paieškas tai įtakoja. Dar Lietuvoj būnant keli Australijoj gyvenę lietuvaičiai įspėjo, kad su darbo paieškom reikia „kietai“. Konsultacinei Carbon Planet mano kandidatūra matyt tuo ir neįtiko – „tamsus arkliukas“, nėra kam Adelaidėje paskambinti ir paklaust kas per vienas tas Paul/Povilas profesiniam lygmenį. Užjūriniai atsiliepimai nekotiruojami. Kaip ir bičiulis Frank iš Erfurto sakė: čia svarbu ne ką tu žinai, o kas teve pažįsta. Bet nėr ko nusimint – nedarbo lygis australijoj kritiškai žemas, tai neprapulsim. O gal apvaizda šiuo atveju išgelbėjo nuo prisirašymo kontoriniame anglinių kreditų perpardavimo darbe. Ne šiaip sau čia mėgstami daliniai ir sutartiniai darbai – galima pusę savaitės laisvai mūrininkaut, kitą pusę – mokytojat! Vieną kitą tokį sutinku. Nioko nepasakysi - darbo ir laisvalaikio pusiausvyra!

Ačiū's

užsukau pasmaguriauti blogo komentarais. ačiū, kas skaitot, ir kas žodelį brūkštelnat - į komentarus, mano meilui ar kas per Skype'ą palaikot. Ačiū už palaikymą. Juk turime laikytis, dalintis, visi esame kartu, esame - net jei pamirštame apie tai

p

Pavartėje

Ha! Margas gi pasaulis. Žiūr į dešinę - neliesta gamta ir didis žmonių susirūpinimas augalais ir gyvūnėliais. žiūr. į kairę - alinimas, abuojumas ir... viskas dzin, po manęs kad ir tvanas!

Prieš porą savaičių vėl panūdom iš miesto ištrūkti - kad ir neankštas tas miestas Adelaidė, ir aplinka mūsų pilna paukštelių :-) 
Beje - nors gatvė užstatymu primena Vilniaus Žvėryną - suprask, beveik centras! gretimais gyvenanti šeima laiko porą vištų ir gaidį - miesto ošimą kartkartėm pertraukia (ar papildo?) gaidžio kūkariekų! ...ar kiaušinį sudėjusios vištos patenkintas kudakavimas... o kitoje gatvės pusėje privataus namo daržinėje laikomas arklys! ir ne šiaip sau, o žirgas! jo buvimą išduoda tik gatvėje "priparkuota" arklių gabenimo priekaba ir ženklas ant kaltinės namo tvoros "sodininkams parduodame mėšlą". Tą žirgą tik vienąsyk probėgšmom pavyko pamatyt - ankstų sekmadienio rytą mergiotė-raitelė nužirgliojo juo į gretimą stadioną - pramankštint matyt. Į galvą neateitų Vilniaus priemiesty 7-iuose aruose laikyti žirgą! O čia kiekvienas savo laisvalaikį ir požiūrį realizuoja savaip...

Taigi - sušilus orams vėl sumanėm savaitgaliui ištrūkt į gamtą su palapine. Taigi su palapine ne taip paprasta! Nors Adelaidė iš kitų Australijos sostinių išsiskiria savo artigamtiškumu - Melburne ar Brisbane net nesvajotum iš miesto centro per 15min pasiekti paplūdimį ar miškingas kalvas!, bet palapinei vietos gamtoje, o ne kempinge teko ieškoti už 250km - Jorkšyro pusiasalyje. O ir ten - nesibaigiančiai aptvertos ganyklos ir kviečių laukai. Pavažiavę dar 150km būtume jau tikroj gamtoj - Flinders kalnuose ar Banginių įlankoje, bet nesinori gi trumpą savaitgalį paversti ištisu vairavimu.  Nuvažiavus 250km pradėjo temti ir buvom bestatą palapinę 40 metrų nuo žvyrkelio - medžiais ir krūmais apsodintoj žalioj juostoj, skiriančioj javų laukus nuo vieškelio. Bet nespėjau palapinės iš maišo išpurtyt, kai "čiūūžt!" privažiavo sunkvežimiukas ir fermerio bernas išlipo patikrint kas čia per stotelė - ar nereikia pagalbos ar ko... Geranoriškai, bet nuošalės ramybė jau ne ta. Nusprendėm dar pavažiuoti. Galiausiai sankryžoj radom žvyrkelį-akligatvį ir juo nudardėję apie 6km atsirėmėm į vartus - Privati Teritorija. Už vartų - į kairę ir dešinę nusidriekiantys javų laukai ir ganyklos, o tolumoje boluoja pajūrio kopos. Keliukas mažai naudojamas, tai ir įsikūrėm, che che.. prie vartų. Naktį girdėjos avių gugenimas, bet visa kita - Ramuma! 

Savaitgalis gamtos patvory... O ką! - pakely stagarų malkoms užtektinai, pavartės medis dovanoja šešėlį, prašalaičių nesmatyt - ko daugiau reikia!  
Antros dienos pusrytį pagaliau susipažinom su fermeriu. Dėdulis atvažiavo sunkvežimiuku avių apžiūrėt. Stabtelėjęs prie vartų apžvelgė mūsų stovyklą ir laužą... sakau jam "hope you don't mind?!" - suprask "ar netrukdo mūsų buvimas čia?" Toks gerbūviškas kreipinys nuramino dėdžių, tai po to dar gerą pusvalandį praplepėjom apie fermerio būties duoną ir nuotykius. Pasirodo ne visi gamtos gerbėjai tokie nuosaikūs kaip mes. Fermeris dažnai gauna remontuot taranu pralaužtus vartus, gaudyt avis pasklidusias po 20 kv.km smėlingų kopų erdves. Taigi, antros dienos rytą, pagėrę arbatos su fermeriu, nusprendėm pasiekt jūrą - ten kur poilsiautojams galima prieiti-privažiuoti. Vaizdas nuliūdino - pajūrio kopose apie 30-ies palapinių miestelis, o paplūdimiu, nepaisydami griežtai draudžiančių užrašų, nuolat zuja keturračiai bei krosiniai motociklai. Apsisukom ant kulnų ir grįžom atgal į prievartę patvory - toliau nuo dvitakčių variklių koncerto. Taigi taip puoselėja australai savo laukinę gamtą, kurios turi apsčiai.

Todėl ir nekeista, kad Australija dosniai savo padanges teršia akmens anglimi kūrenamų elektrinių dūmais. juk anglies ir erdvios padangės turi daugiau nei bet kuri kita pasaulio valstybė. Bepigu būnant čia baisėtis Indijoje šiukšlių užverstom pakelėm, kai čia yra erdvės kokių 100kv km vienam gyventojui.

Buvom viešoj paskaitoj apie klimato atšilimą ir kaip nuo jo beišsigelbėsim. Daug įdomių faktų, lentelių, liūdnų prognozių. Ir nemažai gražių technologinių projektų esama - penktadalį elektros Pietų Australija pasigamina vėjo jėgainėmis, mėgina jūros bangų elektrines (plūdurai kilnodami aukštyn-žemyn "mina" dinamą), saulės energijo rezervų esama tiek, kad elektra pašertų visą pasaulį... o angliakasyba iki šiol subsiduojama, uranas kasamas tik pardavimui, pas save atominių elektinių gin-die nereikia - baisu kad sprogs.... ir tt. ir tp.
Deklaruojant visuotiną meilę gamtai pamirštama miesto centre pastatyt bent vieną konteinerį perdirbamoms atliekoms.

Bet gražu, kad tokie seminarai vyksta - visuomenei šviesti.

kam įdomu - http://www.adelaide.edu.au/climatechange/seminars/climateqanda/

bei http://bravenewclimate.com/ Ech... kol žaibas netrenks, mužikas nepersižegnos.

gamtos nebeišgelbėsim, tai bent savo sąžinę...

Pagalandau liežuvį, apsivilkau išlygintus baltinius ir išėjau darbo ieškot - konsultacinė kompanija pavadinimu Carbon Planet (užsiima konsultacijomis kaip sumažinti anglies dvideginio išmetimą ir padeda verslams prekiaut anglies "kreditais"). Reikalingas mokymų vadovas. Būtų įdomu, antras pasimatymas rytoj. Kitavertus - šiandien pasiūlė būt įrankių konsultantu "pasidaryk pats" parduotuvėje - dirbi tris pusdienius į savaitę, o likusiu laiku galima laisvai mūrininkauti. Arba dumt pas fermerį į Jorkšyro pusiasalį - manau rastume bendrą kalbą. Žiūrėsim. 

Kita plotme - bičiulis Paul, katras priėmė pasisvečiuoti Wedge saloje, pasirodo pora metų yra vienuoliavęs saloje Anglijoje. Įdomi patirtis. Ne tik bliuzo, bet ir vienuolynų fanas. Paplepam su juo kartais ir įdomiai. Per jį pakliuvo rankosna Tomo Mertono maldelė. Laisvas vertimas skamba taip:

Mano Viešpatie,
  Mano Dieve,

aš neturiu supračio kurlink einu.
nematau kelio besidriekiančio priešaky.
ir negaliu žinoti, kur mano ėjimas nuves

ir savęs aš iš tiesų nepažįstu.
o tai, kad manau esąs Tavo valios sekėjas,
nereiškia, kad iš tiesų toks esu.

bet aš tikiu, kad mano troškimas patenkinti Tave
iš tiesų Tave džiugina.
Viliuosi, kad išreiškiu tą troškimą visame ką darau.
Tikiuosi, kad joks mano darbas
neapsieis be to troškimo.

ir aš žinau, kad man taip elgiantis,
Tu vesi mane teisingu keliu
net jei mažai ką aš žinosiu apie jį

todėl aš visuomet pasikliaunu Tavimi
net jei atrodau pasimetęs
kad ir mirties šešėly
aš nebijau, nes Tu esi visuomet su manimi
ir nepaliksi manęs vieno
mano rūpesčių akivaizdoj

Thomas Merton
thoughts in solitude