Kelionės dulkės jau sklaidosi... trumpa buvo ir kupina kelionė :-)
Įspūdis? Lietuvoj viskas laikosi - atpažinau be pastangų. 'Upės srautas' gal jau ir kitas, bet vaga ta pati... lyg ir nebūčiau išvykęs.
Rusakalnės sueigos nuotraukėlės:
http://picasaweb.google.com/rusakalne/Lithuania102009#O Adelaidėje įsibėgėja pavasaris... tiek to - neerzinsiu. Geriau apie kitką - apie drumztą skaidrumą.
Bičiulis žolininkas kalbėdamas apie gydymo veiksnumą prasitarė: nu jei žmogus juodas, tai nesigydys jis, o jokie vaistai patys negydo... na, mano galva žodis 'juodas' žmogui kiek per sunkus.
Vėliau kitam pašnekesy užsuko kalba apie išmanymą/neišmanymą, matymą/nematymą... kad žmogus nematai savo kliaudos, nors pasiusk, o kit(am)iems ji regis akivaizdi. Arba tu ką nors matai, 'išmintingu patarimu' manaisi pagelbėsiąs, o tas patarimas - kaip varlė peklon - net nesučirškia, kaip kad spjūvis ant karštos geležies sučirkštų...
Taigi nėra žmogaus juodo, kaip ir nėra balto. Užtat yra drumztumas. Jei visas drumzles išgaudytum - būtum skaidrus, tyras, ir regėtum viską - ohoho! Bet tai tik teorinė galimybė. Praktikoje gi visada esi kažkiek apsinešęs.. turi savas tiesas, kitokias nuo kito. Duok Die ramybės drumzles nusodinti, jei išgraibyti neužtenka supratimo.
O kai vienas-kitas skaidresnis, tai ir bendras šviesos srautas geriau prasišviečia, kaip pro strazdanoto stiklo gabalą - žmonių bendriją. Va taip viens kitam ir tegali pagelbėt ar patart - pradėdamas nuo savęs.
Tai jau prisifilosofavau. Apie ką aš čia? - gal apie naujus kaimynus Adelaidėje? - juodukus ish Somalio, kuriuos bažnytinė labdara apgyvendino, globoja, o jie vis nutrūksta - nakčia pasidžiaugimui naująją stereoaparatūrą pamėgina, gal pabėgėlių dalia juos taip išvargino, kad dabar džiagsmas liejas per kraštus - net miegamajame vietoj užuolaidos Australijos vėliava pakabinta...
O gal apie save? - savo nuotykius patirtus, kai prieš pusmetį per savo neapsižiūrėjimą ir neišmanymą (per tas drumzles) paleidau sau nugarą susukti, kaip tam užkeikime - "kad tave kur susuktų" - tai susuko pusei metų - nei eit nei stovėt nei gulėt nesinorėjo. O chroniškas dieglys tik dar labiau visą matymą drumsčia... O ką jei chroniškas dieglys atsiranda žmogaus galvosenoje - turbūt dar baisiau... ir ką čia bepatarsi.
Na nugarą jau atleidžia - mokausi iš naujo - ir vaikščiot galva pakelta aukščiau horizonto (dar ne į dangų :-) ir drumzles nugraibyt. Smagu kai pamatai ir gali daryti lyg iš naujo. O kas padėjo? - visi kas galėjo, kas šalia, ir kas toli bet greta. Buvo mokinys, atsirado ir mokytojų. Bet vistik svarbiausia pačiam... akis pakelti. Kad ir kaip susuktų dieglys - ar kūną ar mintis ;-)
Laikas kaist arbatą, pirmadienio rytas.